Gražina Bielousova. Tanku per Kapčiamiestį
Matydama politikų, kariuomenės, pilietinės visuomenės ir atskirų žmonių pasisakymus apie vietinių gyventojų atsaką į Kapčiamiesčio poligono įkūrimą, negaliu atsistebėti vienu dalyku. Rodos, kai visame pasaulyje vis tvirčiau įsišaknija supratimas, kad civiliai yra centrinė saugumo ir atsparumo ašis, Lietuvoje jie vis dar traktuojami kaip trukdis ar dar blogiau – kaip tuščia vieta.
Prieš tęsdama iš karto noriu pasakyti, kad nesu iš tų, kurie neigia poligono būtinybę. Anaiptol – poligono ir kitos karinės infrastruktūros kūrimas prie Suvalkų koridoriaus netgi vėluoja. Apie Suvalkų koridoriaus pažeidžiamumą mes žinojome turbūt nuo tada, kai buvo patvirtintos dabartinės Lietuvos sienos ir tapo aišku, kad gyvensime su tuo 80 kilometrų ruožu, skiriančiu Baltarusiją nuo Kaliningrado srities ir su jo keliamais iššūkiais.
Šio ruožo svarba ir saugumo spragos tapo dar aiškesnės Lietuvai ir Lenkijai įstojus į NATO: dauguma organizacijos parengtų dokumentų apie Baltijos šalių regioną pabrėžia, kad Suvalkų koridorius yra viena iš esminių regioninio saugumo spragų. Tai, kad, nepaisant atvėsusių Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių, Lenkija irgi siekia aktyviai prisidėti prie poligono ir nori juo dalintis, yra dar vienas ženklas, kad tokios karinės infrastruktūros čia trūko.
-
Tad kalba ne apie tai, ar poligono reikia. Kalba apie tai, kad labiau nei poligono reikia civilių ir ypač vietos žmonių pasitikėjimo ir palaikymo.
Tad kalba ne apie tai, ar poligono reikia. Kalba apie tai, kad labiau nei poligono reikia civilių ir ypač vietos žmonių pasitikėjimo ir palaikymo. Nors saugumas tradiciškai suvokiamas kaip poligonai, bazės, karinė technika, žvalgyba ir panašiai, tačiau tiek dabartinės saugumo teorijos, tiek praktika rodo, kad ten, kur nėra pasitikėjimo valdžia ir kur nėra bendradarbiavimo tarp kariuomenės ir civilių, subyra net ir geriausiai parengtos operacijos, o karinė infrastruktūra tampa itin pažeidžiama.
Būtent civiliai, ypač tie, kurie pažįsta vietoves, atėjus X dienai užtikrina tiekimą, teikia žvalgybinius duomenis, dalyvauja pilietinėje gynyboje, padeda evakuoti pažeidžiamus žmones ir visaip kitaip prisideda prie gynybos. O trapios taikos sąlygomis jie yra tie, kurie pastebi įtartinus asmenis ar veiksmus, galinčius kelti grėsmę. Tačiau tam, kad tokia civilių ir kariuomenės bei valstybinių institucijų sinergija vyktų, reikalingas pasitikėjimas.
Važiavimas tanku per Kapčiamiestį tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, kai pokalbiai tarp kariuomenės, valdžios atstovų ir vietinių gyventojų vyksta „po fakto“, rodo tai, kad mūsų valstybėje ši civilių svarba saugumui yra iki galo nesuvokta. Dar daugiau, vietiniai gyventojai yra ne tik matomi kaip kliūtis; jie yra išvis nematomi tol, kol žiniasklaidoje ištransliuojamas jų radikalus nepasitenkinimas. O tuomet jie paverčiami valstybės priešais. Ir nors dialogas dabar vyksta, kad ir strigdamas, atkurti pasitikėjimą visada yra sunkiau, nei kad jį puoselėti nuo pat pradžių.
Šiai situacijai sunkumo ir skaudumo prideda ir tai, kad šitaip elgiamasi su žmonėmis, tarp kurių vis dar gyva partizaninio pasipriešinimo Sovietų Sąjungai istorinė atmintis. Juk būtent Dzūkijoje ši kova buvo aršiausia ir būtent čia ji išliko ilgiausiai. Ir daugiausia todėl, kad partizanai turėjo vietinių, civilių palaikymą ir pasitikėjimą. To iš partizanų galėtų pasimokyti ir dabartiniai sprendimų priėmėjai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
