Apibūdino psichologinį portretą to žmogaus, kuris labiausiai linkęs į rizikingą vairavimą: pasitikrinkite, ar čia randate save
Mokslas jau gana aiškiai geba nupiešti psichologinį portretą to žmogaus, kuris labiausiai linkęs vairuoti rizikingai. Noras greičio pedalą spustelėti labiau, nepaisyti kai kurių kelio ženklų ar kitaip rizikuoti savo ir kitų gerove kelyje gali užgimti dėl įvairių aplinkybių, o rizikingam vairavimui priskiriami ir tie veiksmai, apie kuriuos tikrai nesusimąstome. Tad kaip atpažinti į riziką kelyje linkusį žmogų, kuo čia dėti tėvai ir visuomenė? Kodėl vieni prie vairo praranda savitvardą, o kiti išlieka ramūs net sudėtingiausiose situacijose? Ir ar tikrai griežtesnės baudos gali priversti lietuvius vairuoti atsakingiau?
Rizikingo vairuotojo portretas: svarbu lytis, amžius ir kelios asmeninės savybės
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentės Lauros Šeibokaitės, rizikingas ir chuliganiškas vairavimas nėra tas pats:
„Rizikingas vairavimas yra bet koks vairavimo būdas, kurio metu padidėja tikimybė papulti į eismo įvykį. Tai yra sąmoningi ar net nesąmoningi žmogaus veiksmai, kurie didina riziką, palyginus su ta, kai vairuojama pagal taisykles. O štai chuliganiško vairavimo atveju žmogus jau turi intenciją pakenkti kitam vairuotojui ir tokiu būdu gauti sau kažkokių naudų“, – skirtumą išryškina pašnekovė ir prideda, kad rizikingam vairavimui priskiriamas ne tik greičio viršijimas, kitų taisyklių pažeidimas. Neapdairumas kelyje, vairavimas neišsimiegojus, pavargus, vairavimas susinervinus, pavartojus budrumą mažinančių vaistų ir t.t. taip pat yra rizikingo vairavimo pavyzdžiai. Kitaip sakant, net netyčinės klaidos priskiriamos rizikingam vairavimui.
L. Šeibokaitės teigimu, nors rizikingas vairavimas daugiau ar mažiau būdingas beveik visiems žmonėms, bet būtent tyčiniai rizikingo vairavimo veiksmai kur kas būdingesni tam tikrai populiacijos grupei, o tai labai aiškiai parodo eilė mokslinių tyrimų:
„Toks tyčinis rizikingas vairavimas dažniau būdingas vyrams nei moterims, taip pat jis būdingesnis jauniems vairuotojams, o pati kritiškiausia riba – iki 25 metų amžiaus. Kol smegenyse vyksta brendimas – tol labiausiai galime tikėtis tokių veiksmų. Tai lemia labai kompleksiniai pažintiniai procesai. Pavyzdžiui, vairuojant tikrai įsijungia adrenalinas, o kai turime adrenalino pliūpsnį – negalim tikėtis, kad euforijos apimtas žmogus mąstys labai racionaliai.
Kalbant apie asmenybės savybes, kurios labiausiai lemia polinkį į rizikingą vairavimą, pagrindinės yra kelios. Pirmiausia, impulsų kontrolės nebuvimas, kai žmogus pirmiau daro, o po to galvoja. Šis bruožas gerokai labiau būdingas jauniems vairuotojams. Antras bruožas – aštrių pojūčių siekiantis žmogus, kuris aplinkoje ieško stimuliacijos daugiau nei jos normaliomis sąlygomis yra. Tarkime padidina greitį, susidaro kokia nors įdomi situacija ir pavyksta ją suvaldyti, gaunama daugiau adrenalino nei įprasta. Kita dažna žmonių, linkusių į rizikingą tyčinį vairavimą, savybė – agresyvumas. Jei yra polinkis į daugelį situacijų reaguoti agresyviai, lengvai sukyla pyktis, pirmas impulsas – duoti atgal. Kai sėdžiu prie automobilio vairo – negaliu duoti atgal, o tada emocijos išreiškiamos viršijant greitį, signalizuojant kitiems vairuotojams, mirksint šviesomis, važiuojant per arti kito vairuotojo ir pan.“
Tėvų ir visuomenės įtaka – milžiniška
Docentė sako, kad su amžiumi susijęs polinkis vairuoti rizikingai paaiškinamas iš kelių pusių: „Pirmiausia, dažnai tai – noras padaryti įspūdį aplinkiniams, įtvirtinti suaugusiojo statusą, nors visa tai vyksta pasąmoniniame lygmenyje ir nebūtinai sąmoningai suvokiama. Antra – dažnai tokiu būdu yra polinkis išgyventi neigiamus jausmus, gal net depresiją. Žmonės, kurie jaučia neigiamus jausmus, dažnai yra linkę rizikingai vairuoti ir tokiu būdu tuos jausmus „išveikinėja“. Juk ne sykį esame girdėję frazę „nėra nuotaikos, važiuoju pasivažinėt“. Tada dažnai nejučiomis viršijamas greitis ir pan.“
Neabejojama, anot pašnekovės, ir tuo, kad vairavimo modelį formuoja tiek tėvų, tiek visuomenės elgesys. „Iš teorijos tikrai žinome, kad labai svarbu ne tik ką žmonės sako, bet ir kaip elgiasi. Autoritetų vaidmuo čia labai svarbus ir žinome, kad žmonės geriau išmoksta tam tikro elgesio jį stebėdami, o ne apie jį girdėdami. Jei žodžiai ir elgesys nesutampa – žmonės taip ir išmoksta žodžiais sakyti viena, o elgtis kitaip. Taigi, svarbu, ką matome, o mūsų gatvėse matome tikrai ne geriausius pavyzdžius. Tikrai yra visuotinė tolerancija greičio viršijimui, lyg ir sutariama, kad +10 km/val nieko tokio, už tiek net nebaudžiama. Visa tai formuoja elgseną, nes vairavimo mokykloje tikrai visi laikosi greičio ribojimų, bet kai iš vairavimo mokyklos išeini – tampa sunku toliau jų laikytis ir važiuoti paskutiniam. Jausmas toks, lyg visi aplink tave skubina, juntamas tiesioginis spaudimas. Tėvų elgesys irgi labai svarbus – vaikai juk mato tėvų elgseną vairuojant.“ Be to, tyrimai aiškiai rodo, kad daugybė žmonių turi klaidingų nuostatų apie vairavimą, pvz. galvoja, jog kiti vairuoja greičiau ir pasižymi blogesniu elgesiu kelyje, nors tai nėra tiesa.
Sveikatos patikra nepakankama, o baudos poveikio beveik neturi
Kalbėdama apie viešas diskusijas dėl vairuotojų amžiaus cenzo keitimo, pašnekovė nesiima rekomenduoti kažką konkrečiai keisti, nes atsižvelgti reiktų ne tiek į amžių, kiek į sveikatos būklę, o jos patikra, anot L. Šeibokaitės, Lietuvoje vis dar nepakankama.
„Žmonės, nuėję pasiimti ar prasitęsti vairavimui reikalingos medicininės pažymos, kartais pasakoja, jog nebuvo nei nuodugniai patikrinti, nei išsamiai apklausti apie sveikatos būklę, net regėjimas kartais nepatikrinamas. Labai svarbu tikrinant sveikatą įvertinti žmogaus pažintinius procesus, kiek jis geba orientuotis erdvėje, savyje, o į šį faktorių žiūrima retai, nors senyvo amžiaus žmonėms šie pokyčiai gali būti staigūs ir paties žmogaus nepastebimi.
Visgi, man gana keistai atrodo jauniausioji vairuotojų grupė, kurie važiuoja su mažalitražiais automobiliais, kuriems net nereikalingas B1 kategorijos vairuotojo pažymėjimas, pakanka motorolerio teisių, taigi tik teorinės dalies. Na o kalbant apie vyresnio amžiaus vairuotojus – reiktų atsižvelgti ne į amžių, o į konkretaus žmogaus būklę. Be to, labai kviečiu šeimos narius prisiimti daugiau atsakomybės, nepatingėti ir kartais tiesiog sėsti į automobilį su šiuo vyresniu žmogumi, pasivažinėti ir pažiūrėti, kaip jam sekasi vairuoti“, – pataria pašnekovė.
Ar įmanoma „perauklėti“ į rizikingą vairavimą linkusius žmones? L. Šeibokaitė sako, kad vairuotojų ugdymo sistemoje šiuo metu susifokusuojama tik į taisykles ir automobilio valdymą. Tai svarbu, tačiau paraštėse lieka tai, kad vairavimas yra procesas, gyvenimo būdas. Taigi, mokymosi procese būtų labai naudinga kalbėti ne tik apie manevravimą, bet ir kaip numatyti tam tikras situacijas kelyje, į jas nepatekti, galvoti apie kitų žmonių poreikius vairuojant, galiausiai – skirti laiko refleksijai, ką man pačiam duoda vairavimas ir kodėl esu linkęs vairuoti taip ar kitaip.
„Jei žodžiai ir elgesys nesutampa – žmonės taip ir išmoksta žodžiais sakyti viena, o elgtis kitaip.“
Diskutuodama apie finansines baudas, L. Šeibokaitė sako, kad jų didinimas ženklios įtakos keičiant vairavimo elgesį visgi neturi: „Tyrimai rodo, kad baudos padidinimai turi įtaką tik nedidelei daliai vairuotojų ir dažniausiai tiems, kurie itin stropūs, besilaikantys taisyklių. Atgrasomojo poveikio bauda beveik neturi, nes rizikingas vairavimas dažniau yra įprotis. Be to, bauda sukuria tam tikrą „išsipirkimo“ jausmą. Už nedidelį greičio viršijimą pirmą kartą skiriama 6 eurų bauda. Daug kam tai tikrai nėra atgrasanti suma. Jei žmogų pagauna, jis susimoka ir jaučiasi „atsiteisęs“ su visuomene.
Dar daliai žmonių bauda sukuria neteisingumo arba „jūs prieš mane“ jausmą, nes beveik kiekvienas nubaustasis yra šventai įsitikinęs, kad šiaip blogai nesielgia, bet tik šįkart, savo veiksmui beveik visada turi priežastis ir pateisinimą, o gavęs baudą jaučiasi lyg su juo buvo pasielgta neteisingai. Tad dėl baudų veiksmingumo turėčiau abejonių, juolab jei suma yra juokinga. Jei jau skiriame baudas – jos turėtų būti greitos, gaunamos iškart po nusižengimo, o ne ateinančios po mėnesio, ir turėtų būti taikomos visiems. Tada jos turėtų prasmę. Nesu tikra ir ar vairavimo teisėsapribojimas tampa pamoka. Kol žmogus nevairuoja – jis nedaro nusižengimų, bet ar jis pasimokys ateičiai – čia klausimas.“
Gal laikas pasimokyti iš čekų?
Pašnekovė įsitikinusi, kad į pakartotinius ar ypač didelius nusižengimus darančius vairuotojus reiktų žiūrėti kaip į žmones, kuriems reikalinga pagalba užuot tikėjusis, jog elgesys savaime pasikeis sumokėjus tam tikrą baudą.
„Lietuvoje turime vadinamą papildomą mokymą, kuriame vairuotojai mokosi iš naujo vairuoti, nors nežinau, ar to reikia. Taip pat turime psichologijos pusantros valandos kursą ir vieną 45 min. trukmės konsultaciją su psichologu. Tai yra nepakankamos priemonės, nes žmogus savo elgesio per kelias valandas pakeisti negali daugumoje dirbdamas grupėje. Tiek laiko įsisąmoninti, kad tai – mano, o ne visuomenės bėda, neužtenka. Reikalingos efektyvesnės pagalbos priemonės. Europoje dažniausiai ties tuo dirba psichologai arba socialiniai darbuotojai, yra įvairių metodų ir skirtingų priemonių. Nuo labai neilgų, pvz. estai taiko trumpą, bet efektyvią reabilitaciją, iki ekstremalių kaip pvz. Vokietijoje žmogus vėl vairuoti gali tik po psichologo raštiško leidimo, kuris gali būti išduotas po kelių mėnesių, metų ar dar daugiau. Naują programą turi čekai, kuri taip pat pademonstravo labai neblogus rezultatus – po Čekijoje taikomos 20 val. trukmės mokymo programos nustatyta, kad įvyksta net tam tikri pokyčiai smegenyse. O Lietuvoje eismo saugumo srityje mes gerokai vėluojame ir daug kas vyksta „ant popieriaus“, – atvirai sako L. Šeibokaitė.
Vairuotojams, norintiems patobulinti savo vairavimą, pašnekovė pataria pirmiausia permąstyti ir atvirai sau atsakyti, ką šiuo metu darote negerai ir kodėl taip darau, koks mano motyvas ir ką kam mėginame įrodyti: „Daugybė žmonių tiesiog negerbia eismo taisyklių. Yra ne kartą girdėta frazė „durnas ženklas, čia jo neturėtų būt“. Ir kai kuriais atvejais greičiausiai taip ir yra, tačiau tai nereiškia, kad kvailai pastatytas ženklas leidžia man jo nepaisyti. Galima apie tai diskutuoti, yra institucijos, į kurias galima kreiptis, mes gyvename demokratinėje valstybėje, yra procedūros, kaip skųsti įvairius apribojimus ir t.t. Be to, tikrai turime aklumą ženklams – jei ženklas naujas, o pro tą vietą daug kartų važiavome, akys lyg ir mato, bet smegenys nepriima. Esame įpročių vergai, nes būtent įpročiai kažkada leido mums išgyventi“, – pokalbį užbaigia L. Šeibokaitė.
Originalus straipsnis Delfi platformoje: Apibūdino psichologinį portretą to žmogaus, kuris labiausiai linkęs į rizikingą vairavimą: pasitikrinkite, ar čia randate save
