Įtraukusis ugdymas: skaičiai ir jų šešėliai
Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius
Įtraukiojo ugdymo paskirtis yra pasiekti, kad vaikai su negalia nebepatirtų socialinės segregacijos specialiosiose mokyklose ir taip visam gyvenimui nebūtų pasmerkti socialinei atskirčiai, tačiau mokytųsi su visais vaikais bendrojo ugdymo aplinkose gaudami jiems reikalingą paramą ir taip turėtų šansus tapę suaugusiais gyventi visuomenėje lygiai su visais. Tačiau praktikoje įtraukiojo ugdymo samprata praranda savo tikrąją reikšmę.
Naujausia statistika rodo, kad santykinai, lyginant su bendra vaikų populiacija, vaikų su negalia yra labai mažai, o jų skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse auga labai lėtai. Tuo tarpu švietimo bendruomenėje ir visuomenėje stebimas įtraukiojo ugdymo demonizavimas dėl tariamo ar realaus vaikų su negalia agresyvaus elgesio.
Prie to neabejotinai prisidėjo švietimo praktikoje paplitęs specialiųjų ugdymosi poreikių terminas, kuris tapatinamas ir painiojamas su negalios sąvoka. Kokia čia painiava ir kaip ją išnarplioti vardan vaikų su negalia teisės mokytis su visais?
Reikšmingi įstatyminiai pokyčiai dėl įtraukiojo ugdymo
2024 metais Lietuvoje įsigaliojo nauja Švietimo įstatymo redakcija, kuria panaikintos diskriminacinės nuostatos, leidusios bendrojo ugdymo mokykloms nepriimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų dėl tariamo ar tikro ugdymo sąlygų mokykloje nepritaikymo. Naujoje įstatymo redakcijoje penktuoju straipsniu įtvirtinti lygių galimybių ir įtraukties principai užtikrina kiekvieno asmens teisių įgyvendinimą, švietimo prieinamumą, sąlygas būti nediskriminuojamam dėl ugdymosi poreikių įvairovės ir (ar) švietimo pagalbos reikmės.
29-uoju įstatymo straipsniu įtvirtinta mokinių, įskaitant ir turinčių specialiųjų poreikių, teisė mokytis mokykloje, gyvenant jai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Jei mokykla negali patenkinti visų priimto mokytis mokinio ugdymosi poreikių ar neįmanoma užtikrinti tinkamo sąlygų pritaikymo ugdytis, siūlomas tinkamas sąlygų pritaikymas ugdytis toje pačioje arba kitoje bendrojo ugdymo mokykloje. 34-uoju įstatymo straipsniu įpareigojama mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, užtikrinti švietimo prieinamumą įvairiapusės (pedagoginės, psichologinės, socialinės ir kt.) pagalbos priemonėmis.
VDU Socialinio darbo katedros profesorius Jonas Ruškus
Tarptautinės žmogaus teisių teisės ir advokacijos reikšmė
Reikšmingus Švietimo įstatymo pakeitimus sąlygojo tarptautiniai Lietuvos valstybės įsipareigojimai tarptautinei žmogaus teisių teisei, konkrečiai, Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijai. Ratifikavusi šią Konvenciją Lietuva įsipareigojo siekti visiškos asmenų su negalia socialinės įtraukties, kartu ir neatskirti nuo bendros švietimo sistemos vaikų dėl savo negalios, tinkamai jiems pritaikyti ugdymosi sąlygas, suteikti būtiną paramą bei individualizuotas paramos priemones.
Neabejotinai, didžiulį postūmį davė žmonių su negalia organizacijų, įskaitant šeimų, auginančių vaikus su negalia, organizacijų vykdyta advokacija dėl įtraukiojo ugdymo, susitelkus kartu su akademijos ekspertais. Prie įtraukiojo ugdymo supratimo Lietuvoje prisidėjo ir gerųjų praktikų pavyzdžiai mūsų šalies mokyklose.
Painiojami negalios ir specialiųjų poreikių terminai
Įtraukusis ugdymas yra kildinamas iš aukščiau minėtos Konvencijos ir joje nustatytos vaikų su negalia teisės mokytis bendrojo ugdymo aplinkose kartu su visais vaikais. Tačiau Lietuvoje įtraukiojo ugdymo sąvoka tiesiogiai susiejama su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Dar 2011 metais Švietimo ir mokslo ministro įsakymu į specialių ugdymosi poreikių kategoriją pateko trys mokinių grupės: a) turintieji negalių dėl biologinės kilmės sutrikimų (judėjimo, intelekto, klausos, regos ir kt.), kurių priežasčių pedagoginėmis priemonėmis pašalinti neįmanoma; b) turintieji mokymosi, elgesio ir emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimų; ir c) turintieji mokymosi sunkumų, kuriems dėl nepalankios aplinkos ar aplinkybių apribojamos galimybės realizuoti savo gebėjimus.
Čia iškyla reikšminga terminų painiava, kadangi per se įtraukusis ugdymas yra nukreiptas į vaikus su negalia, kurie nuo senų laikų patiria socialinę atskirtį juos mokant atskirtose nuo bendrojo ugdymo mokyklų aplinkose, dar kitaip – specialiosiose mokyklose. Dėl tokios atskirties šių vaikų visaverčio gyvenimo visuomenėje šansai stipriai sumažėja. Tuo tarpu segregacijos grėsmės vaikams su sutrikimais ar mokymosi sunkumais praktiškai niekada nebuvo. Tai reiškia, kad jiems yra reikalingos pagalbos priemonės, bet ne konkrečiai įtraukusis ugdymas.
Vaikų su negalia skaičius bendrojo ugdymo klasėse auga lėtai
Lietuvos oficialiosios statistikos portalas pateikia visų trijų specialiųjų ugdymosi poreikių grupių mokinių ugdymosi Lietuvos švietimo įstaigose skaičius. Atskyrus visas tris grupes ir pritaikius antrinę duomenų analizę galima nesunkiai įžvelgti tam tikras tendencijas. Šios analizės būdu gauta reikšmė R parodo augimo tendenciją. Tačiau bendrojo ugdymo klasėse labiau auga kitų vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, nei vaikų su negalia, skaičius.
1-ame paveiksle pateikti duomenys rodo, kad bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse mokiniai su negalia sudaro tik 1,5 proc. visų Lietuvos moksleivių, iš viso – 4 090. Didžiąją dalį mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, sudaro vaikai su emociniais, elgesio ir kitais sutrikimais – tai 10,5 proc. visų Lietuvos vaikų, iš viso – 30 926 mokinių.
Pav. 1. Mokiniai pagal specialiųjų ugdymosi poreikių tipus bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse
Net ir toks santykinai mažas mokinių su negalia skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrojo ugdymo klasėse auga labai lėtai, augimo tendencija yra nežymi, kuomet ženkliai auga mokinių, turinčių sutrikimų, skaičius.
2-paveiksle Švietimo valdymo informacinėje sistemoje patiektų duomenų analizė leidžia matyti, kad bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse daugiausia mokosi mokiniai, kurių ugdymosi poreikiai nedideli arba vidutiniai. Mokinių su nedideliais ugdymosi poreikiais skaičius reikšmingai mažėja, tačiau reikšmingai auga mokinių su vidutiniais arba dideliais ugdymosi poreikiais skaičius. Mokinių su labai dideliais ugdymosi poreikiais skaičius auga nereikšmingai, jų ir skaičius yra ypač mažas – 266 mokiniai 2024/2025 mokslo metais.
Pav. 2. Mokiniai pagal specialiuosius ugdymosi poreikių lygius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse
Kur Lietuvoje mokosi mokiniai su negalia?
Iš viso mokinių su negalia Lietuvoje yra 2,95 proc. visų Lietuvos vaikų, tai yra 10 306 mokiniai. Net ir tokiam santykinai mažam vaikų su negalia skaičiui Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms vis dar sunkiai sekasi pritaikyti ugdymo aplinkas ir pasiekti reikšmingų sisteminių įtraukiojo ugdymo rezultatų.
Pav. 3. Mokiniai su negalia ugdymo įstaigose
Paveiksle pateikti analizės duomenys patvirtina, kad mokinių su negalia skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse auga nežymiai. Kita vertus, vaikų su negalia skaičius labiausiai auga bendrojo ugdymo mokyklų specialiosiose lavinamosiose klasėse. Būtina pažymėti, kad pastarosios klasės bendrojo ugdymo mokyklose nėra laikytinos įtraukiuoju ugdymu, kaip tai nusako minėtos Konvencijos 24-as straipsnis.
Išpainioti terminus – suprasti įtraukiojo ugdymo esmę
Švietimo praktikoje, tarp mokytojų, švietimo specialistų bei vaikų be negalios tėvų, dažnai pastebimas klaidingas negalios ir specialiųjų ugdymosi poreikių terminų sutapatinimas. Mokiniams su negalia priskiriami elgesio sutrikimai, o elgesio sutrikimai savo ruožtu sutapatinami su negalia.
Toks negalios ir elgesio (kartu ir bendravimo, emocijų ar kitų) sutrikimų tapatinimas parodo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių terminai yra painiojami. Tai prisideda ir prie neigiamų negalios stereotipų stiprinimo, kartu ir prie pasipriešinimo įtraukiojo ugdymo siekiui, vaikų su negalia mokymuisi bendrojo ugdymo erdvėse. Tai neabejotinai žalingai paveikia vaikų su negalia dabartį ir ateitį.
Oficialiosios statistikos portale pateikti skaičiai rodo, kad mokinių su negalia Lietuvos mokyklose yra vos keli nedideli procentai. Tačiau kartais negalios ir elgesio sutrikimų tapatinimas įgyja net visuotinės moralinės panikos bruožų, kurie yra nėra niekas kitas, kaip eiblistinių, neigiamų nusistatymų į negalią apraiška.
Mokiniams su elgesio ir emocijų sutrikimais reikalinga psichologinė ir kita pagalba. Tuo tarpu mokiniams su negalia labiausiai reikalingas tinkamas ugdymo sąlygų pritaikymas. Tam reikalinga gerai pažinti vaiko su negalia savybes, poreikius, gebėjimus. Geriausiai pažinti vaiką sekasi tik esant glaudžiam tėvų, specialistų, mokytojų ir paties vaiko dialogui. Tik tokiomis ugdymosi sąlygomis vaikai su negalia tikrai gali pademonstruoti geriausias savo savybes ir aukštus ugdymosi pasiekimus, tuo pačiu padėti savo savarankiško ir veiksmingo gyvenimo visuomenėje kartu su visais pagrindus.
Aukščiau pateikti skaičiai rodo, kad vaikų su negalia įtrauktis į bendrojo ugdymo aplinkas Lietuvoje vyksta vangiai, labiau integracijos, perkeliant vaiką su negalia į bendrojo ugdymo mokyklų specialiojo ugdymo klases, bet ne įtraukties keliu.
Reikalinga tolesnė analizė siekiant atpažinti realios įtraukties praktikas mokyklose. Tam reikia nepainioti ir atskirti specialiųjų poreikių ir negalios sąvokas. Be to, būtina suprasti ir kitas – integracijos ir įtraukties – sąvokas. Integracija yra laikytina siekiu pritaikyti vaiką su negalia prie tipinių aplinkų ir ugdymo metodų, o tai dažniausiai lemia nesėkmę ir nusivylimą. Įtrauktis, priešingai, yra laikytina siekiu pritaikyti ugdymo aplinkas prie vaiko su negalia savybių gerai pažįstant jo/jos poreikius, aprūpinant vaiką ir pedagogą visa būtina vaikui reikalinga parama, pritaikant bendravimo priemones ir ugdymo medžiagą pagal vaiko poreikius. Tik iš esmės pritaikius ugdymo sąlygas galima tikėtis vaikų su negalia siekiančių bendrųjų ugdymo standartų, įskaitant įvairias ugdymo galimybes jiems.
