VDU Socialinės antropologijos absolventas Marius Minkevičius: „baigdamas studijas supranti, kad išsineši labai daug, daug tiek žinių, tiek socialinių ryšių, tiek jausenos prasme“
Kaip pasirinkote VDU Socialinės antropologijos studijas?
Pasirinkimas tikrai netikėtas. Esu inžinerinių mokslų atstovas, baigęs tuometinį KPI. Lyg ir neplanavau nieko panašaus studijuoti. Bet gyvenimas susiklostė taip, kad su bičiuliais nuo 2016 metų pradėjome kurti piligriminį kelią Lietuvoje. Kuriant šį kelią paaiškėjo, kad tai nėra tiesiog paprastas kuoliukų kalimas pakelėse, tai yra didelis santykis su vietiniais žmonėmis. Žygiuojant jautėsi labai skirtingos vietos bendruomenės, jų charakteriai, elgesys. Aš pradėjau daugiau tais žmonėmis domėtis, stebėti juos. Ir viena iš mano vyresnių kolegių pasakė, jog tau verta pastudijuoti socialinę antropologiją. Taigi, taip ir gavosi – į tyrimų lauką atėjau žymiai anksčiau nei į studijas.
Ką prisimenate iš savo studijų, kas buvo jums svarbu?
Prisimenu pokalbius su kolegomis, dėstytojais. Prisimenu gerą dėstytojų kolektyvą, tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Daug jų išminties pasidalintos su mumis. Jie atskleidė požiūrį į reiškinius kitokį nei prieš tai, kai žiūrėdavau paprastuoju būdu. Dėstytojai paliko didžiulį įspūdį ir padarė didžiulę įtaką mano mąstymui. Baigdamas studijas supranti, kad išsineši labai daug, daug tiek žinių, tiek socialinių ryšių, tiek jausenos prasme.
Mariau, ką šiuo metu veikiate?
Yra kelios kryptys. Aš turiu su sūnumi smulkų verslą, kurį bandome transformuoti į kitą lygį, bandydami panaudoti verslui svarbias naujas technologijas. Kita kryptis – turiu vilties ir viziją pratęsti savo studijas doktorantūroje. Pabaigti straipsnį, kurį po truputį judinu. Ir trečias dalykas – Camino Lituano projektas. Per pastarąjį laikotarpį mums susiformavo į šį reiškinį gilesnis požiūris, kuriam, beje, svarią įtaką padarė ir antropologijos studijos. Jei pradžioje norėjome tik parodyti, kad tai gali veikti, kad žmonės gali vaikščioti, tai dabar patys vaikščiodami supratome, kad visa tai kur kas daugiau nei turistinis žygis. Tai rimtas katalizatorius regionuose. Dabar mes jau kviečiame, kad tie vietos gyventojai, žmonės taptų realiais Camino Lituano asociacijos nariais ir valdytojais. Mes patys, kaip žygeiviai, norime įtraukti į kelio priežiūros ir plėtros darbus vietinius žmones, tuo pačiu perduodant jiems ir pagrindinę atsakomybę už kelią, o patys liekame labiau šio reiškinio idėjos, moralinio stuburo saugotojai, vietinių gyventojų iniciatyvų skatintojais palaikytojais. Taigi yra daug minčių ir darbų. Ta diena trumpa…
Mariau, kokią Lietuvą jūs matote?
Matau ją labai įvairią ir labai dinamišką. Mes visada naudojam tą Milošo pasakymą, kad Europa prasideda nuo mažųjų tėvynių. Kiekviena šalis prasideda nuo šaknų, nuo ten, kur yra jos žmonės. Yra žmonės iš kažkur – iš kaimukų, iš mažų miesteliukų, kurie turi ryšį, santykį su vieta, su jos istorija. Ir yra žmonės iš niekur – žmonės iš didelių megapolių, finansinių, kultūrinių, ekonominių centrų. Žmonės Kaune, Vilniuje, iš kitų didmiesčių, deja, turi trūkinėjantį ryšį su savo šaknimis, savo šeimos istorija. Tas labai stipriai matosi. Žygiuodamas matai visko – nuoskaudų, džiaugsmo, iniciatyvos. Kas dabar labai džiugina, kad žmonės labai grįžta prie savo šaknų. Ta daro ir jauni žmonės. Gal tam įtakos turėjo Vilniaus fenomenas, kai jame jau tapo ankšta gyventi ir pradedi galvoti kitaip apie gyvenimo komfortą. Tiesa, regionai labai skiriasi – vieni sunykę, kiti labiau išsivystę. Žmonių charakteriai regionuose taip pat labai skirtingi. Vienur žmonės dar gyvena pokario patirtimi, kai svetimšalio ne labai įsileis, o kitur tave pasitinka su atlapa širdimi. Lietuva man yra labai šilta, graži ir įvairiapusiška. Prieš pradedant žygiuoti net nežinojau, kad ji tokia graži. Matau Lietuvos kaimą ir tokį, kokį jį patyriau vaikystėje, matau ir labai modernų regionų vystymąsi. Mes sakome, kad kiekvienas lietuvis turi tuo keliu praeiti, tuomet lengviau susišnekėsime.
Kokioje veikloje patiriate didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą?
Visur. Kiekviena iš jų man teikia džiaugsmą. Ateina momentas, kai kasdieninė rutina išvargina. Tačiau visos šios veiklos viena kitą labai papildo ir gražina man šviežią kvėpavimą gražina ta, kuri tuo metu būna stokojanti kasdieninio dėmesio. Viską, ką gyvenime darau, tenkina, ne viskas toli gražu sekasi, bet proceso malonumas visada yra. Bet kokiu atveju faktas toks – gyvenimas yra gražus, nežiūrint šposų, kurių jis kart nuo karto mums visiems iškrečia.
Kokią savo savybę labiausiai vertinate ir nenorėtumėte jos prarasti ?
Žymiai daugiau matau savyje savybių, kurių norėčiau neturėti. Bet deja, jų atsikratyti ne taip lengva. Atsikračius visų nenorimų, visos, kurios liktų man yra vienodai svarbios. Deja, bijau, kad tų kurių norių atsikratyti vis dar yra daugiau ne tų, kurias norėčiau pasilikti
Mariau, ko sau palinkėtumėte?
Neprarasti tos krypties, kurioje dabar esu. Neprarasti ryšio su artimaisiais. Kai įsikabinu į kokią nors veiklą, kuri mane pagauna, įtraukia prarandu didžiausią vertybę – laiką su sau brangiais, artimais žmonėmis. Man atrodo, kad ypač šiais laikais svarbu išlaikyti artimą giminystės ryšį, nes tai padeda stovėti ant žemės. Kavolis yra sakęs – „Neaiškūs žmonės, kurie neturi nei tradicijos, nei ryšio, nei perdavimo patirties“. To linkiu sau ir kitiems.
Kokią įtaką turėjo antropologijos studijas tam, ką jūs darote šiandien?
Visų pirmą gilesnį žvilgsnį. Pradžioje žygiai atrodė, kad tai tiesiog pasivaikščiojimas po miškelius ir bažnytkaimius. Dabar suprantu, kad tai žymiai gilesnis procesas. Antropologijos studijos davė supratimą, kad na nėra tos vienos tiesos, nėra vieno požiūrio į pasaulį. Tai leido suprasti, priimti dalykus ir jei nori aiškintis priežastis. Pasmerkti ir nubausti nėra sunku, bet atsakyti į klausimą kodėl – tai yra svarbu. Antropologiją duoda tą požiūrį, kad reikia pabandyti suprasti žmogų, reikia lįsti gilyn. Yra visuma atsakymų ir paprastų jų dažnai nėra.
Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto studijuoti socialinę antropologiją?
Pasakyčiau, kad laukia susitikimas su labai įvairiais ir įdomiais dėstytojais, kurie pateikia įdomių ir labai netikėtų įžvalgų apie daiktus, įvykius, reiškinius, kuriuos mes žinojome, bet atrodė vienaip. Aišku iš antropologijos Lietuvoje ne taip lengva valgyti duoną, ji dar nepasiekė tokio lygio kaip Amerikoje, bet galiu garantuoti, ką žmogus beveikia, ką bedaro, ar jis yra inžinierius, ar verslininkas, ar kito mokslo atstovas, antropologijos žinios tikrai padės. Padės geriau suprasti save, savo santykius su tuo, ką darai ir kaip tą darai. Antropologija nepavers jūsų pasaulio centru ir milijonieriumi, bet tikrai padės priimti teisingesnius sprendimus tame, ką darai. Šios studijos suteikia ir vidinę ramybę. Tam tikri dalykai atrodo visai kitaip. Pradedi suprasti ir priimti, kad toks yra gyvenimas.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
