Artūras Tereškinas. Kas yra moteris, arba pastabos apie lyčių ekosistemą
Neseniai geras draugas atsiuntė žinutę: „Žiūrėk, toks transfobiškas straipsnis“. Atsiverčiau, perskaičiau Vaivos Rykštaitės rašinį „Kas yra moteris?“. Pakraipiau galvą, pašokinėjau žemyn ir aukštyn.
Kritikuoti kitų rašinius – nedėkingas žanras, ypač kai ne iki galo supranti, ką autorė norėjo pasakyti. Aišku tik tai, kad ji siekė išlaviruoti tarp progresyviosios visuomenės dalies, kurią ji vadina „liberaliaisiais“, ir konservatyviosios Lietuvos šeimų sąjūdžio minios. O gal turėjo ir kitų tikslų.
Tiems, kas neskaitė straipsnio, trumpa jo santrauka taip, kaip jį supratau aš: neaišku, ką reiškia būti moterimi; nors biologija neapibrėžia moters, translytės moterys vis tiek lieka „netikromis“ moterimis; ir nieko čia nepadarysi, nes keisti lytį – tai tas pats, kas keisti pilietybę; nors dabar autorė turi JAV pasą, ji vis tiek liko lietuvaitė; panašiai ir su translytėmis moterimis, kurios ryžosi lyties keitimui: jos niekaip negali paslėpti savo vyriško „paso“; autorei gaila vargšės skriaudžiamos rašytojos J. K. Rowling, ne sykį aštriai pasisakiusios prieš translytes moteris. Autorė taip pat teigia, kad Vakarai dėl savo politkorektiškumo bijo atsakyti į klausimą „Kas yra moteris?“ ir tuo naudojasi prorusiškos jėgos.
Pirmiausia, ne, mitologiniai Vakarai, kad ir ką ši etiketė reikštų, nebijo. Tikrai sunku atsakyti į klausimą, kas yra moteris, todėl atsakymų yra ne vienas. Radikaliai lyties atžvilgiu nusistatę mano, kad buvimas moterimi įgyvendinamas atkartojant visuotinai priimtas moteriškumo normas (pvz., švelni, nuolanki vyrui, globėjiška, emocinga). Tai reiškia, kad moteriški lytiniai organai ir biologija čia tiesiog antriniai dalykai. Moterys, gimusios su peniais, taip pat gerai geba įgyvendinti moteriškumą ir gyventi moterų gyvenimus, kaip ir gimusios su makštimis. Kita Vakarų grupė vis dar mano, kad makštis yra pagrindinis skiriamasis moters bruožas. Šitaip mąstantys lieka prisirišę prie biologinio determinizmo, jie netgi lyčių nelygybę pateisina biologiniais skirtumais.
Garsi prieš seksą nusiteikusios feminizmo pakraipos atstovė Catherine MacKinnon teigia, kad moteris yra vienų asmenų grupės seksualumo pasisavinimo kitos grupės reikmėms pasekmė. Čia norima pasakyti, kad vyrai yra tie, kurie savinasi moterų seksualumą, ir kad moterys kaip grupė atsiranda dėl šio nelygybe grįsto seksualinio ryšio. Pasak garsaus prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu, vyrai ir moterys – tai dvi skirtingos socialinės klasės, pirmoji išnaudojanti, antroji išnaudojama. Yra ir kitų atsakymų į šį sudėtingą klausimą. Vis dėlto mitologiniai Vakarai visada prisimena prancūzės Simone de Beauvoir mintį, kad „moterimi ne gimstama, o tampama“.
Įdomus „vargšės“ J. K. Rowling atvejis. Taip, dėl jos transfobinių pasisakymų ją pasmerkė vieni filmų serijos „Haris Poteris“ aktoriai, bet parėmė kiti. Tačiau šie pasisakymai – jai kaip vanduo nuo žąsies. J. K. Rowling toliau rašo bei spausdina knygas ir, jei žiniasklaida nemeluoja, dirba prie naujos „Hario Poterio“ knygų ekranizacijos HBO Max kanale (tai bus TV serialas).
Bet kaip teisingai yra sakiusi populiari translytė youtube‘rė Natalie Wynn (jos kanalas, pavadintas „ContraPoints“, tiesiog puikus), Rowling ir kitos TERFės (TERF anglų kalba – tai trans-exclusionary radical feminist, lietuviškai – translyčius asmenis išbraukianti radikali feministė) „yra naudingos idiotės, susirūpinusiu moterišku veidu pridengiančios patriarchalinį smurtą prieš translyčius žmones, kurį galiausiai įgyvendins dešinieji vyrai“.
Ir ji teisi. Translyčiai išlieka viena iš pažeidžiamiausių grupių, nukenčiančių nuo fizinio ir žodinio smurto. Prieš juos dažnai smurtaujama vien dėl to, kad jie neatitinka lyčių normų ir juos sunku sudėlioti į aiškias lyčių kategorijas. O, kaip žinoma, tai tiesiog siutina tuos, kurie viską apibrėžia tik varpomis ir makštimis.
Translyčius asmenis išbraukiantis radikalus feminizmas labai susirūpinęs translyčių moterų grėsme „tikroms“ moterims, pvz., moterų tualetais, į kuriuos translytės moterys neturėtų patekti, arba kitomis tik moterims skirtomis erdvėmis. Tačiau ši baimė labai primena agresyviai nusiteikusių heteroseksualių žmonių, atsisakančių dalintis persirengimo kabinomis su gėjais ir lesbietėmis, baimes, nes šie neva juos prievartauja tiek žvilgsniais, tiek nepageidaujamais prisilietimais.
Jei kalbėtume apie transseksualius asmenis, t. y. tuos, kurie nusprendžia imtis fizinės lyties keitimo operacijos, sociologiniai tyrimai rodo, kad moteriškumo įkūnijimas – sudėtingas procesas, kai reikia pakeisti ne tik savo kūną, bet ir pasaulėjautą. Tai savotiškas „persikvalifikavimas“, susijęs su naujo moteriško vaidmens prisiėmimu, savikontrole, autentiškumo ir pasididžiavimo savimi jausmais.
Verta prisiminti, kad „translytis“ – tai skėtinė sąvoka, apimanti labai įvairią individų grupę, metančią iššūkį socialiai ir kultūriškai konstruojamoms lyčių normoms. Transseksualai sudaro tik nedidelę šios grupės dalį. Ši sąvoka apima transvestitus, persirengėlius, drag karalienes ir karalius, interseksualius ir kitus asmenis.
Sąvokos „translytis“ elastiškumas verčia mus permąstyti, ką reiškia biologinė ir socialinė lytis bei suvokti, kad ne genitalijos ir ne chromosomos apibrėžia mūsų lyties tapatybes.
Sąvokos „translytis“ elastiškumas verčia mus permąstyti, ką reiškia biologinė ir socialinė lytis bei suvokti, kad ne genitalijos ir ne chromosomos apibrėžia mūsų lyties tapatybes. Kaip teigia amerikiečių filosofė Judith Butler, translyčių asmenų troškimas tapti moterimi ar vyru nėra tik paprastas noras prisitaikyti prie aiškių tapatybės kategorijų. Tai gali būti ir noras pasikeisti, laikant lyties tapatybę pratybomis, įgalinančiomis šį pasikeitimą, kai pats noras pasidaro transformuojančia veikla.
Diskusijose apie translytiškumą galima pastebėti, kad tai, kaip mes suvokiame lytį, nėra nei natūralu, nei neišvengiama; pasaulyje yra daugybė sistemų, kuriose veikia kitokie lyčių tapatybių įsivaizdavimai ir skirtingos lyties sampratos. Tai leidžia suabejoti ir Vakaruose vis dar vyraujančia hetero ir homo, vyro ir moters opozicija. Translyčių žmonių judėjimai tai aiškiai liudija.
Jacko Halberstamo manymu, lytis yra ne tiek įkūnyta tapatybė, kiek specifinis klimatas ar ekosistema. Tokie lyties įvykiai, kaip nėšti vyrai, heterolankstumas, homolankstumas, metroseksualumas, lyties takumas, rodo, kaip radikaliai ši ekosistema pasikeitė per keletą paskutinių dešimtmečių.
Ką dar galima pasakyti mąstant apie buvimą moterimi ar vyru? Tai, kad save progresyviomis laikančios lietuviškai rašančios autorės ir autoriai, kalbėdami apie lyčių klausimus, yra daug konservatyvesni nei kada nors galėjome įsivaizduoti. Kad jos ir mes vis dar atvirai flirtuojame su diskriminaciniais ir smurtiniais šeimos sąjūdžių bei propatrijų šūkiais. Jų ir mūsų progresyvumas – tik rūgščiai karti iliuzija. Bet ir nurijus šią iliuzijos piliulę, vis dar verta kurti ir platinti pasakojimus apie translytes tapatybes, užlieti savo gyvenamąją aplinką istorijomis, kurios padėtų nepasiduoti prievartinėms lyčių kategorizavimo sistemoms.
