• Titulinis
• Visos naujienos

Netekome VDU Atkuriamojo Senato nario, antropologo, profesoriaus Romo Vaštoko (1935-2025)

Prof. Romas Vaštokas (stovi pirmas iš kairės) su bendradarbiais ir studentais Socialinės antropologijos centre 2007 m. (VDU Socialinės antropologijos centro nuotr.)

Gegužės 20 d. netekome šviesios asmenybės – Romo Vaštoko, Trento universiteto Kanadoje antropologijos profesoriaus, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Atkuriamojo Senato (1989-1996 m.) nario. Mintimis apie profesorių dalinasi VDU Socialinės antropologijos centro vadovas, profesorius Vytis Čiubrinskas.

Prof. Romas Vaštokas aktyviai prisidėjo prie Lietuvos atvėrimo pasaulio mokslui, ypač socialinės ir kultūrinės antropologijos mokslo atsiradimui Lietuvoje ir, kiek galėdamas, prisidėjo prie jos puoselėjimo. 1989 m. jis dalyvavo pirmojoje tarptautinėje  VDU atkūrimui skirtoje  konferencijoje „Tautinės aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas”, kur susirinkęs pasaulio lietuvių mokslo elitas (dalyvavo 123 mokslų daktarai ir akademikai) priėmė VDU atkūrimo aktą pabrėžiantį bendradarbiavimo su užsienio mokslininkais prioritetą – galimybę jiems dirbti Lietuvoje.

Tai paskatino Romą Vaštoką iš Kanados persikelti į Lietuvą ir antropologijos mokslą dėstyti atkurtajame VDU. Konferencijoje jo skaitytas pranešimas „Antropologija Šiaurės Amerikoje ir jos perspektyvos Lietuvoje” atvėrė kelią, kartu su kolegomis, lietuvių diasporos antropologais: dr. Arvydu Žygu, dr. Raimundu Sidriu ir prof. Liucija Baškauskaite, pirmosios Antropologijos katedros ne tik VDU, bet ir visoje Lietuvoje, įkūrimui. Tiesa, ji veikė labai neilgai. Konferencijoje dalyvavusios VDU Antropologijos katedros įkūrėjos prof. L. Baškauskaitė pasakyta mintis „Mes esame auginti Lietuvai”, bene geriausiai atspindi tiek Romo Vaštoko, tiek ir visų kitų diasporos lietuvių nuostatas, patriotizmą ir norą padėti atsikuriančiai Lietuvai.

Romas Vaštokas buvo vienas iš labiausiai pasišventusių diasporos lietuvių, klojusių pamatus socialinės ir kultūrinės antropologijos mokslo įtvirtinimui Lietuvoje. Suprasdamas, kad antropologija neturėjo vietos  „progresyvumu” užkoduotoje sovietinėje mokslo sistemoje, kurioje vyravo „nepavojinga” santvarkai laikyta lietuvių valstiečių kultūrą nagrinėjanti etnologija, jis atkakliai siekė integruoti Šiaurės Amerikos aukštojo mokslo įstaigose dėstomą antropologijos mokslo modelį.

Dar 1989 m. pakviestas tuometinio Mokslų Akademijos Filosofijos,  Sociologijos ir teisės instituto direktoriaus akademiko Arvydo Matulionio, dėstė antropologijos kursą šio instituto ir Vilniaus universiteto sociologijos, filosofijos ir psichologijos doktorantams. Tą darė pasitelkdamas tiems laikams labai novatoriškus būdus – dėstydamas vizualinės antropologijos perspektyvas, paskaitose naudojo naujausias kompiuterines technologijas. 1992 m. persikėlęs gyventi į Lietuvą ėmėsi taikomosios antropologijos projektų Vilniuje, kur įsteigė Kanados urbanistikos institutą. Šio instituto siekis buvo skleisti urbanistinės antropologijos tikslus per miesto demokratizacijos procesus, t. y., parodant, kad miestas, visų pirma, priklauso žmonėms. Tuo metu tai buvo itin novatoriškas požiūris.

Vis dėlto, pagrindine savo misija Romas Vaštokas laikė ugdymą. Savo darbais ir bendravimu su studentais kaip lygus su lygiu, jis drąsino Lietuvos akademinį jaunimą atsikratyti iš sovietmečio atėjusiais nepasitikėjimo, netikrumo, cinizmo likučiais. Tai buvo visiškai nauja, nes pagal tuo metu veikusią sovietinę sistemą profesūros ir studentijos santykiai buvo hierarchiniai, primenantys  „karinės subordinacijos sistemą”. Tačiau Romas Vaštokas studentams skiepijo pasitikėjimą savimi ir padėjo susiorientuoti atsiveriančių studijavimo ir karjeros galimybių labirinte, ypatingai VDU įdiegus  tuo metu Lietuvoje dar beveik nežinomą Artes Liberales studijų principą. R. Vaštokas  buvo tikras antropologijos ambasadorius, padėjęs šį mokslą išryškinti gretimų mokslų paletėje. Tą tikrai pajautė kiekvienas su juo bendravęs. Romas Vaštokas aktyvai pasisakė ir už Lietuvos švietimui skiriamo finansavimo didinimą, pabrėždamas, kad profesūra turi dirbti per kelis darbus, jog išlaikytų savo šeimas. Šiuo klausimu profesorius nevengė ir griežtesnių pasisakymų, pavyzdžiui, sakydamas, kad pinigai, išleidžiami „butaforiniams” Valdovų rūmams atstatyti (kuriems išleista daugiau nei 200 mln. eurų), turėjo būti panaudoti nacionalinio švietimo reikmėms.

2001-2003 m. kartu su R. Vaštoku  teko dėstyti  Vilniaus universiteto  istorijos studentams naujai įsteigtoje Kultūros istorijos ir antropologijos programoje, kur antropologija buvo įsileista, kaip sakydavo profesorius, „istorijos  atšviežinimui” (ang. to invigorate history studies). Antropologija tapo itin populiari studentų tarpe ir ėmė konkuruoti su istorija. Tai – R. Vaštoko ir jo kolegų nuopelnas, tačiau į tai buvo reaguota sumažinant antropologijos paskaitų skaičių iki minimumo.

Prof. Romas Vaštokas (antras iš dešinės) su kolegomis 2006 m. (VDU Socialinės antropologijos centro nuotr.)

2003 m. antropologai, nors tuo metu jų buvo vos keli dėstytojai, vedami profesoriaus ir  palaikomi studentų, karštai stojo ginti ką tik pradėtos disciplinos ir savo ruožtu atsakė įkurdami Lietuvos antropologų asociaciją bei suorganizuodami didelę tarptautinę Baltijos šalių antropologijos konferenciją. Ją organizavome kartu su profesoriumi R. Vaštoku ir dar dviem Švedijoje antropologijos mokslų laipsnį įgijusiomis kolegėmis Kristina Šliavaite ir Aušra Simoniukštyte. Konferencijoje dalyvavo tokie žymūs antropologai kaip Jonathan Friedman (Kalifornijos ir Lundo universitetai), Chris Hann (Max Planck Socialinės antropologijos institutas) Janette Edwards (Mančesterio universitetas) ir daugybė kitų. Konferencijos sėkmę vainikavo VDU Sociologijos katedros vedėjos doc. dr. Jolantos Kuznecovienės kvietimas steigti antropologijos studijų programą VDU.

VDU Socialinės antropologijos magistrantūros studijų programa buvo kuriama ir didelėmis Romo Vaštoko pastangomis. Nors buvo tikėtasi, kad prof. Liucijos Baškauskaitės įsteigtos VDU antropologijos katedros, veikusios 1990-1992 m. įdirbis pasitarnaus, tačiau naujos antropologijos studijų programos modelis rėmėsi skandinavų (Lundo ir Kopenhagos universitetų)  ir amerikiečių (Pietų Ilinojaus universiteto) antropologijos dėstymo sistemomis. 2004 m. rudenį į naująją studijų programą pretendavo didelis skaičius stojančiųjų – net 90, o vietų buvo vos 12. 2004-2010 m. Socialinės antropologijos studentams prof. R. Vaštokas dėstė vizualinės ir taikomosios antropologijos studijų dalykus, buvo magistrinių darbų vadovu, išugdė visą būrį jaunųjų dėstytojų, apgynusių antropologijos daktaro laipsnį ir šiandien besidarbuojančių Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose.

2005 m. VDU  įkūrus Socialinės antropologijos centrą, prof. R. Vaštokas  ėmėsi aktyvai organizuoti plačias viešas mokslines diskusijas. Į centro ketvirtadieninių seminarų ciklo  diskusijas pakviesdavęs tokius intelektualus, kaip Darių Kuolį, Saulių Žuką, Leonidą Donskį ir kt. Tai žmonės, puikiai supratę antropologijos naudą globalėjančios Lietuvos visuomenei. Be šios veiklos,  profesorius dalyvavo įvairiuose VDU vykdytuose mokslo projektuose. Vienas tokių –  2005-2006 m. vykdytas projektas – „Lietuvių nacionalinio identiteto raiškos bruožai globalizacijos sąlygomis“.

Prof. Romas Vaštokas  buvo didelis vizualinės antropologijos entuziastas, užfiksavęs per 200 val. vaizdo įrašų valandų unikalaus pereinamojo – 1989-1993 m. – laikmečio turinio: nuo Berlyno sienos griūties iki sovietinės kariuomenės iš Lietuvos išvedimo. Iki šių dienų yra išlikę keli jo sukurti vizualinės etnografijos filmai, iš kurių žymiausias – „Štai ir Mes”, parodantis tikrą, apnuogintą to meto Lietuvos žmonių gyvenimo realybę, perteiktą per pačių filmo veikėjų pasakojimus. Šis filmas sulaukė didelio dėmesio tarptautiniu mastu, ypatingai šalyse, mažiau susipažinusiose su komunizmo žlugimu Rytų Europoje.

Romas Vaštokas aktyviai prisidėjo prie antropologinių ir diasporos studijų mokslinių žurnalų: „Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos” bei „Lietuvos Etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos” leidybos kaip recenzentas, redkolegijų narys ir bendradarbis.

Labai vertinome profesoriaus nuoširdumą, ypač geranorišką kolegialumą ir patarimus mūsų studentams. Mūsų atmintyje jis išliks kaip itin pasaulyje vykstantiems įvykiams neabejingas antropologas, jautriai reagavęs į žmonijos patiriamus kataklizmus bei su vietinių nepakantumu susiduriančiomis ir atskirtyje atsidūrusioms visuomenės grupėms. Profesorius ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl rasizmo apraiškų prieš romus bei tolerancijos stygių kitoms mažumoms Lietuvoje.

Prisiminsime Romą Vaštoką kaip vieną iš mūsų – puikiai supratusį ir labai palaikiusį antropologijos mokslo reikalingumą Lietuvoje, bei daug dirbusį stengiantis jį įtvirtinti VDU.

Vytis Čiubrinskas ir kolegos

VDU Socialinės antropologijos centras

VDU Socialinės antropologijos magistro studijų programos komitetas

Bendradarbiavimas su ugdymo įstaigų psichologais lavinant Mokyklinės psichologijos programos studentų praktinius įgūdžius

VDU Mokyklinės psichologijos programos studentai daug praktinės patirties pasisemia iš praktikos vadovų institucijoje (mentorių). Praktikos vadovai ne tik kuruoja magistrantų atliekamas psichologines veiklas, tačiau dalinasi ir savo požiūriu į mokyklinę psichologiją. Kauno Šv. Kazimiero progimnazijos psichologę Vingą Indriūnienę kalbina šioje ugdymo įstaigoje praktiką atlikusi VDU Mokyklinės psichologijos programos studentė Joana Markauskienė.

Trumpai papasakokite apie save.

Esu Vinga Indriūnienė, socialinių mokslų daktarė, psichologė ir edukologė, Kauno Šv. Kazimiero progimnazijos psichologė. Mano profesinė veikla gana plati. Visada dirbau mokykloje psichologe. Teko dėstytojauti universitetuose. Šiai dienai, skaitau paskaitas tarptautinėje studijų programoje PAL bei esu įvairių bendravimo psichologijos seminarų lektorė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Turiu didelę pedagoginio ir psichologinio darbo patirtį su įvairaus amžiaus vaikais: ikimokyklinukais, pradinukais bei vyresniais mokiniais.

Kas Jus paskatino pasirinkti mokyklos psichologo profesiją?

Tuo metu, kai rinkausi studijuoti psichologiją, buvau jauna, o pati psichologo profesija man labai gražiai skambėjo, asocijavosi su begalinėmis galimybėmis tiek vidinio išprusimo, tiek profesinio tobulėjimo srityje. Tuo labiau, kad mane pačią domino vidiniai dalykai, tarpasmeniniai santykiai savęs pažinimas, pagalba sunkumus patiriantiems žmonėms. Tikėtina, kad susidėjo viskas ir dar prisidėjo smalsumas. Be to, man visada labai patiko dirbti su vaikais. Taip įstojau ir tapau psichologijos mokslų studente.

Gal galite papasakoti kokios Jūsų funkcijos progimnazijoje, dirbant psichologe?

Nors tai atrodo paprastas klausimas, jis iš tiesų gana sudėtingas, nes darbas mokykloje įdomus savo įvairialypiškumu. Psichologas mokykloje, mano manymu atlieka itin daug funkcijų, kurios netgi ne visada yra apibrėžiamos pareiginėje instrukcijoje. Tuo labiau, kad pats psichologas turi galimybę matyti ir numatyti kokia veikla šiuo momentu labiausiai reikalinga ugdymo įstaigoje, kokios problemos tam tikrais momentais kyla ir kur reikia nukreipti savo resursus. Pabandysiu įvardinti pagrindines funkcijas. Vaiko psichologinis vertinimas, gero mikroklimato mokykloje kūrimas bei atstatymas. Mikroklimato analizė neretai siejasi ne tik su vaikų analize, bet ir mokyklos darbuotojų ir vaikų tarpusavio santykių analize, ieškant priežasčių, kas sąlygoja klasės mikroklimatą bei jo gerinimo galimybių. Dar viena svarbi funkcija – tai konsultacijos su vaikais ir pedagogais, ir , be abejo – tėvais. Taip pat darbas VGK bei prevencinė veikla. Darbas su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių ir jų tėvų bei pedagogų konsultavimas, siekiant padėti mokiniui ne tik ugdymosi procese bet ir prisitaikyti ugdymo įstaigoje, o suaugusiems žmonėms padėti atrasti vaiko stiprybes bei pažinti jo sunkumus. Tuo labiau, kad mūsų ugdymo įstaigoje mokosi 49 mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Naujai atvykusių vaikų adaptacijos mokykloje vertinimas. Čia būtų pagrindiniai tokie psichologo funkciniai elementai.

Gal galėtumėte išskirti, kuo įdomus Jūsų darbas. Ką Jūs labiausiai vertinate savo darbe?

Savo darbe labiausiai vertinu galimybę padėti vaikams, ypatingai tiems, kuriems reikia pagalbos ir jie neretai nežino, kad gali ją gauti, nesuvokia kur gali jos gauti. Psichologo darbas mokykloje sukuria galimybę ne tik padėti pačiam vaikui, apsaugant jį nuo neapgalvotų poelgių, bet ir padėti jam numatyti pokyčius ir po truputėlį žengti pokyčių link. Keistis mažais žingsneliais. Psichologas taip pat gauna didžiulį atsaką, kadangi jis turi unikalią galimybę matyti, kaip auga jaunas žmogus, kaip jis tobulėja, keičiasi. Neretais atvejais turi galimybę matyti savo darbo vaisius. Realiai suvokti ir įsivertinti savo atliekamos veiklos svarbą ir naudą jaunam žmogui, kuris dar tik formuojasi, o psichologas tam tikrais atvejais gali tapti atrama…, ramsčiu jaunai besiformuojančiai asmenybei, kuriai neretai kyla daugybė gyvenimiškų klausimų ir neaiškumų… O kur dar noras maištauti, pasaulį suvokiant savaip. Tad psichologas turi unikalią galimybę ne tik padėti vaikams ir paaugliams, bet ir įgyti žinojimą apie jaunąją kartą, kas jiems šiai dienai aktualu, kuo jie gyvena, kas jiems svarbu ir kas jiems kelia rūpestį. Savo darbe labiausiai vertinu betarpišką bendravimą su žmogumi, kuris sukuria galimybes dviems žmonėms tarpusavyje sąveikauti, pasitikėti vienas kitu ir augti kartu.

Gal galėtumėte išskirti kuo sunkus Jūsų pasirinktas darbas? Su kokiais iššūkiais susiduriate kasdieniniame darbe ir kas padeda ,,nepalūžti“?

Tikriausiai galiu pasakyti, kad yra dvi medalio pusės, kalbant apie tai, kad niekada mano darbe nebūna antros tokios pačios dienos. Tai gali būti privalumas, tačiau tam tikrais momentais, tai gali būti ir sunkumas. Pavyzdžiui, susiplanuoji darbo dieną, tačiau atsitinka nenumatyti atvejai, kuomet tenka skubiai koreguoti planus ir suteikti pagalbą labiausiai jos reikalaujančiam asmeniui. Kartais tenka teikti paslaugas labiausiai to reikalaujančiam asmeniui, o tai sukelia vidinius prieštaravimus, nes supranti, kad tas žmogus, kuris labiausiai reikalauja galėtų būti konsultuojamas iš anksto numatyta tvarka, tačiau jis reikalauja „čia ir dabar“, o tai siejasi ne tik su mano galimybėmis, bet ir susitarimais ir pasitikėjimu su kitais asmenimis, su kuriais suderinti laikai. Manau, kad tokios situacijos būdingos labiau mokyklai, lyginant su kitomis institucijomis, kur dirba psichologai. Taip pat sudėtinga tai, kad psichologo darbui būdinga itin daug veiklų ir anksčiau ar vėliau suvoki, jog neaprėpi visko, tad labai svarbų vaidmenį vaidina gebėjimas numatyti ir sudėlioti prioritetus. Aišku, ilgainiui, su patirtimi viskas išmokstama ir įgyjami stebuklingi gebėjimai atlikti visko daug. Netgi atsiranda gebėjimas nubrėžti ribas sau ir aplinkiniams, o tai mano supratimu sveikintinas ir padedantis dalykas. O nepalūžti padeda tie momentai, kai tu eini per mokyklą, o vaikai tave atpažįsta, sveikinasi su tavimi ir tu suvoki, kokį ryšį su jais esi sukūręs. Tada supranti, kad viskas turi prasmę.

Ką galėtumėte pasakyti kitiems žmonėms, skatindami juos rinktis tą patį darbą?

Manau, kad pirmas ir pagrindinis dalykas, tai, kad šis darbas turi didžiulę prasmę. Kalbant apie jaunus žmones, kurie yra labai pažeidžiami, psichologo darbas susijęs su jo žinojimu, kad jo labai reikia tam žmogui, kuris neretais atvejais sunkiai susikalba su kitais bendraamžiais ar vyresniais asmenimis.

Kokie didžiausi šios profesijos teigiami aspektai, kurie Jus motyvuoja?

Mano manymu, dirbant mokykloje, psichologas gali akivaizdžiai matyti vaiko daromą pažangą, matyti jo pokyčius. Tuo labiau matyti ne tik tuos pokyčius, kurie neretai vertinami skaitinėmis išraiškomis, pažymiais, nusakančiais sėkmę ugdymo procese ar pastabomis, nusakančiomis sunkumus ar žymimomis n raidėmis, nusakančiomis mokyklos lankomumą, bet mokykloje dirbantis psichologas turi galimybę gauti informacijos apie vaiką bendraudamas ne tik su vaiku ir jo tėvais, bet ir dalyvaudamas mokytojų pasitarimuose, kuomet girdi, kaip sekasi jo konsultuojama vaikui ir suvokti, kad vaikas mažais žingsneliais tobulėja. Mokyklos psichologas turi galimybę matyti vaiką pertraukų metu, stebėti, kaip jis po truputį pritampa prie įstaigos aplinkos. Tad turi galimybę matyti kiek svarbus dabas su vaiku bei kokie galimi pageidaujami pokyčiai. Nežinau ar dirbant kitoje institucijoje, psichologas galėtų taip visapusiškai pažinti vaiką ir stebėti jį skirtingose aplinkose, tiek formaliai, tiek neformaliai. Tai didžiulės galimybės.

Kaip manote, kokios svarbiausios mokyklos psichologo savybės reikalingos jo darbe?

Viena pagrindinių – tai lankstumas, tai reiškia, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų bei kintančių situacijų. Kita vertus, tuo pačiu labai svarbus psichologo gebėjimas nusibrėžti ribas, kurių neretai tiesiog reikalauja mokyklos darbuotojai, mokiniai ir jų tėvai. Na ir trečioji – ryšio kūrimas. Kalbant apie ryšio kūrimą, svarbus ne tik ryšys su jau konsultuojamu vaiku, bet ir su kitais mokyklos mokiniais.

Kaip manote, ar psichologui mokykloje suteikiama pakankamai resursų (laiko, priemonių) dirbti efektyviai?

Nors esu labai patenkinta ugdymo įstaiga, kurioje dirbu, tačiau stebiu, kad resursų trūksta. Ypatingai finansinių resursų. Nors turime relaksacinį kambarį bei atskiras patalpas darbui ir kasmet skiriamos lėšos aplinkos tobulinimui, tačiau poreikis greičiau auga, nei gaunamos lėšos. Tuo labiau, kad psichologo darbas gana platus ir reikia daug žmogiškųjų resursų.

Ką reikia daryti, kad išliktum reikalingas ir konkurencingas pasirinktoje srityje?

Vienas svarbiausių dalykų – tai nuolatinis mokymasis, t. y. mokymasis visą gyvenimą. Nesvarbu, kiek žinių šiandieną manai turintis, rytoj, bus kita diena… Visuomenė keičiasi, situacijos keičiasi, visuomenės poreikiai kinta. Visa tai atsispindi ir vaikuose. Tad reikalingas sistemingas tobulėjimas, siekiant geriau pažinti vaikus, jų aplinką, siekiant būti efektyvesniam. Įgytos žinios turi būti tobulinamos, atsižvelgiant į kintančius poreikius. Tikslinga sistemingai semtis patirties ne tik teorinės, bet ir praktinės, bendraujant su kolegomis, dalinantis įžvalgomis, išbandant ir pritaikant inovatyvius darbo metodus bei taip atsirenkant, kokios inovacijos tinkamos psichologo mokykloje darbe bei kokios greičiausiai būtų tikslingos psichologo, dirbančio kitose įstaigose veikloje. Niekas nesibaigia su įgytu išsilavinimu ir gautu diplomu. Tai tik gražaus ir įspūdingo kelio pradžia.

Kaip vaikai reaguoja į psichologines konsultacijas mokykloje? Ar jie noriai kreipiasi pagalbos?

Net džiaugiuosi sakydama, kad visiškai normaliai. Kai kalbama apie tarpusavio pasitikėjimo kūrimą, svarbu jį kurti su vaikais ne tik tada, kai konsultuoji mokinius, bet ir tada, kai su jais bendrauji edukacinių užsiėmimų metu, neformaliai, pertraukų metu. Tu jiems tampi savas žmogus. Jie tave pažįsta. Tave priima ir suvokia, kaip pagalbos šaltinį į kurį noriai kreipiasi.

Aš Jums nuoširdžiai esu dėkinga už pokalbį. Klausiau daugybės dalykų. Norėčiau pateikti paskutinį klausimą. Ką palinkėtumėte sau šioje profesinėje veikloje?

O. Tai labai geras klausimas. Pagrindinis dalykas, kurį noriu sau palinkėti, tai neprarasti gebėjimo įžvelgti galimybes padėti vaikams, padėti kolegoms. Pamatyti net ir mažus pageidaujamus pokyčius, nes tai varomoji jėga. Tai motyvatorius, varantis ir stumiantis mane į priekį, leidžiantis ne tik pasitikėti savo jėgomis, bet ir tikėti mokinių, jų tėvų bei visos progimnazijos bendruomenės galimybėmis. Dar sau linkiu saugoti save. Nuo savipagalbos, nuo meilės sau, gebėjimo atstatyti savo vidinius resursus priklauso pagalbos kitiems galimybės.

Ačiū Jums už pokalbį ir jam skirtą laiką.

VDU Socialinės antropologijos absolventė Giedrė Pavalkytė: „Sociologija pakeičia tavo požiūrį į pasaulį“

Kaip pasirinkote VDU Sociologijos ir socialinės antropologijos studijas?

Aš į sociologiją patekau netiesiogiai. Kai aš pradėjau studijuoti psichologiją, tuo metu psichologijos ir sociologijos studijos buvo bendros. Taigi per pirmus dvejus metus aš turėjau ir psichologijos, ir sociologijos paskaitų. Tuo metu psichologija mane šiek tiek atstūmė, o sociologija patraukė. Man ypatingai buvo patrauklus sociologijos lauko atvirumas ir platumas.

Į sociologiją galima žiūrėti kaip į prizmę, per kurią tu žvelgi į pasaulį, ir ji leidžia studijuoti tai, kas tau įdomu. Jei tau įdomu feminizmas, gali studijuoti lyčių sociologiją, jei įdomu kriminologija, gali studijuoti deviacijos sociologiją ir t. t. Kadangi aš esu labai smalsi, tai tokia galimybė man pasirodė labai įdomi. Taigi, po dviejų metų nutariau rinktis sociologiją.

Socialinės antropologijos magistrantūros studijas rinkausi tikslingai, kadangi savo bakalauro baigiamąjį darbą rašiau iš kokybinės perspektyvos. Man buvo labai įdomu žiūrėti į mažesnes grupes, į žmonių patirtis.

Kas studijose jums buvo svarbu, ką prisimenate?

Atmintyje išliko daug dėstytojų, paskaitų. Ypatingai prisimenu dėstytojus, kurių perspektyva buvo įdomesnė, kurie labiau priartėjo prie mūsų kaip studentų, kurie mus skatino ir pastebėjo. Man sociologijos studijos išliko kaip požiūrio atvėrimas. Studijuodami sociologiją mes jautėmės išskirtiniai – juokdavomės ir dažnai sakydavome, kad mes sociologai, mes kitaip matome pasaulį, nei kiti studentai. Prisimenu, kad tai buvo toks pasikėlimo momentas – mus čia sociologija taip pakeitė.

Ką šiuo metu veikiate?

Aš gyvenu Ispanijoje, Madride, jau 17 metų. Lapkričio mėnesį su partneriu atidarėme knygyną anglų – ispanų kalbomis, jame turime ir mažą lietuvišką kampelį. Taip pat turiu kitą literatūrinį projektą, kurį su partnere įsteigėme prieš 6 metus – The Write Salon. Tai yra ne pelno siekianti organizacija, su kuria mes organizuojame renginius su autoriais, kūrybinio rašymo dirbtuves, dažniausiai anglų kalba, tiek gyvai, tiek online. Prieš tai aš dvylika metų dirbau tarptautinėje verslo mokykloje IE Business School, kurioje buvau atsakinga už užklasinę studentų veiklą, rūpinausi jų įtraukimu, bendruomenės kūrimu ir kt.

Kokia jūsų darbo sritis teikia didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą?

Literatūra visada buvo šalia manęs, ir sugebėti paversti savo aistrą pilnaverčiu darbu ir netgi bendruomenės erdve, t.y. knygynu, man yra didelis pasiekimas. Turbūt čia mano širdies šiuo momentu yra daugiausia.

Giedre, ar yra dalykų, susijusių su Lietuva, kurių ilgitės?

Yra nemažai dalykų, kurių aš pasigendu. Pasiilgstu šeimos ir draugų, tiek iš mokyklos, kiek iš universiteto laikų. Taip pat pasiilgstu lietuviškos gamtos. Ten, kur aš gyvenu, paprastai labai sausa, tad pasiilgstu lietuviškos žalumos. Man visada į Lietuvą atvykus labai malonu pasivaikščioti po gamtą. Taip pat pasiilgstu su kultūra susijusių dalykų, to jausmo, kad iš pusės žodžio tave supranta ir nereikia jokio kultūrinio konteksto aiškinti. Bet taip pat tiesa, kad kartais jaučiuosi esanti labiau ispanė, nei lietuvė. Ispanijos kultūroje man savas žmonių šiltumas, greitas prisileidimas, bendravimo paprastumas, kas Lietuvoje kartais vyksta šiek tiek lėčiau. Žinoma, Lietuva taip pat labai pasikeitė per tuos 17 metų, kuriuos gyvenu užsienyje.

Ką dar norėtumėte gyvenime išmokti?

Norėčiau išmokti labai daug. Mane visada traukė muzika. Esu studijavusi keletą instrumentų, groju ir dainuoju. Norėčiau turėti daugiau laiko tą tęsti. Taip pat man labai įdomu gamtos mokslai, aplinkosauga. Domiuosi fotografija, visada mokausi naujų kalbų. Labai sunku sukonkretinti, nes aš esu labai smalsi ir man viskas labai įdomu.

Ko sau palinkėtumėte?

Palinkėčiau sau nepervargti ir neprarasti žingeidumo. Tą lengva prarasti, kai labai daug dirbi. Norėtųsi subalansuoti gyvenimą, kad žingeidumui visada liktų vietos.

Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris svarsto studijuoti sociologijos studijas?

Sociologija yra prizmė, per kurią mes žiūrime į pasaulį. Tai akiniai, kuriuos užsidėjęs jau niekada nebegali nusiimti. Sociologija pakeičia tavo požiūrį į pasaulį ir leidžia kvestionuoti tai, ką matai, kas vyksta, prideda daug kritinio mąstymo. Man tai buvo labai naudinga, nors aš niekada nedirbau tiesiogiai kaip sociologė, bet, man rodos, kad visose srityse, kurias tu vėliau palieti savo kelionėje, tai duoda didžiulę vertę.

Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė

Bakalauro studijų programų baigiamųjų darbų vieši gynimai

VDU Organizacinės psichologijos absolventė Jurgita Lemešiūtė: „Tikiu, kad dabar žmonės žino šią sritį ir tikrai suvokia, kad šioje srityje bus ką veikti.“

Kaip pasirinkote VDU Organizacinės psichologijos studijas? 

Iš tiesų, aš visada norėjau mokytis psichologiją. Didelių abejonių čia nebuvo. VDU rinkausi, nes pati esu iš Šakių, tad Kaunas buvo arčiau. Organizacinę psichologiją rinkausi po bakalauro psichologijos studijų. Tuo metu dar nelabai įsivaizdavau, ką daro organizacijų psichologas. Rinkausi atmetimo būdu. Žinojau, kad nenoriu stoti į mokyklinę psichologiją, nes kelios mano kolegės jau buvo pradėję dirbti. Į sveikatos psichologiją taip pat netraukė. Tuo metu nelabai kas žinojo apie organizacijų psichologą, nes šis mano sprendimas buvo prieš 21 metus. Bet dabar labai džiaugiuosi šiuo savo pasirinkimu. Ši sritis per tuos 20 metų labai stipriai augo. Tikiu, kad dabar žmonės žino šią sritį ir tikrai suvokia, kad šioje srityje bus ką veikti.   

Kas studijose jums buvo svarbu, ką prisimenate? 

Nors baigiau studijas seniai, bet išlikę labai daug gražių dalykų. Su universitetu ir dabar palaikau ryšius. Prisimenu dėstytojus, kurie iki šiol darbuojasi. Man labai patiko paskaitos, seminarai, ypač magistro studijose. Pavyzdžiui, prisimenu dalyką „Organizacijų konsultavimas“, kurį dėstė Loreta Bukšnytė-Marmienė. Prisimenu konsultacijų simuliacijas, kuriose dalyvaudavome. Tai aš iki šiol prisimenu dėstytojos pasakytus žodžius, įžvalgas, pastebėjimus, kurie tuo metu ir dabar yra labai vertingi. 

Ką šiuo metu veikiate?  

Aš šiuo metu vadovauju personalo atrankos ir konsultacijų įmonei. Esu atsakinga už Pabaltijo ir Lenkijos regionus, esame viena didžiausių personalo konsultacinių įmonių, komandoje yra apie 60 žmonių. Aš tiesiogiai dirbu su Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos komandomis. Didžioji dalis mano kolegų yra organizacijų psichologai. Dirbame su įmonėmis, padėdami joms spręsti įvairius su personalo valdymu susijusius klausimus.  

Kokia jūsų darbo sritis teikia didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą? 

Vienas mano mėgstamiausių dalykų yra organizacijų konsultavimas. Tiesioginis darbas su klientais, su įmonėmis man teikia didžiausią pasitenkinimą. Man taip pat labai prasmingas darbas su komanda, jos auginimas, žmonių mokymas.  

Kokias tris savo savybes, įpročius, įgūdžius labiausiai vertinate? 

Čia skirtingi dalykai. Kas liečia savybes manau, kad man daug kur padėjo turimas įsitraukimas į tai, ką darau. Jei kažką darau, nesvarbu, ką, darau tai visu 110 procentų. Aišku, toks charakterio būdas gali vesti ir į perdegimą. Taigi, man teko išmokti tai valdyti, kad galėčiau pailsėti ir nepervargti. Profesinėje veikloje man labai padėjo sukauptos verslo žinios, kurias sukaupiau kitų įvairių studijų metu. Imantis didelių projektų ir pradėjus vadovauti savo įmonei, labai pravertė vėliau baigtos vadovų magistrantūros studijos. Manau, tai tikrai praverčia, nes geras organizacijų psichologas turi suprasti verslo lauką. Jei kalbėti apie įpročius, manau labai svarbu nuoseklumas. Tą irgi reikėjo išsiugdyti, nes visada ateina įvairios naujovės, norisi imtis, kažko kito, naujo. Mano asmeninėje praktikoje pasiteisino strategija – laikytis savo krypties ir nemesti kelio dėl takelio. Aš jau 16 metų turiu savo įmonę, 20 metų dirbu personalo srityje ir dabar jaučiu, kad darbo rezultatai ateina vis lengviau, vis daugiau galiu padaryti. Man šiek tiek netgi gaila žmonių, kurie kas kelis metus vis ką nors keičia, nes tai reikalauja labai daug energijos.  J 

Ką dar norėtumėte gyvenime išmokti?  

Aš visą laiką mokausi. Kiekvienais metais išsikeliu sau kokius nors tikslus. O galimybių mokytis organizacijų vystymo srityje yra be galo daug. Pavyzdžiui, per pastaruosius kelis metus domiuosi rinkodara ir baigiau papildomas studijas, tam geriau atliepti darbdavio įvaizdžio planavimo poreikį savo ir klientų organizacijose. Dabar domiuosi ir gilinuosi į skaitmenizavimą ir kaip tai keičia reikiamas kompetencijas organizacijos viduje. Angliškai tai skambėtų – reskilling ir upskilling. Tai reiškia, kad mes turime išmokti savo darbe naudotis įvairiais DI (dirbtinio intelekto) ir technologiniais įrankiais, kurie gali pakeisti dalį mūsų darbo, o patys kelti savo kompetenciją kitose srityse. Taigi nėra nieko statiško, visada yra, ką mokytis. Noras mokytis yra labai svarbi savybė, kurią branginu. Naujausi tyrimai rodo, kad vidutinė profesinė kompetencija rinkoje galioja apie 2,5 metų. Tai reiškia, kad mes turime nuolat eiti į priekį.  

Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris svarsto studijuoti Organizacinę psichologiją? 

Aš manau, kad organizacinė psichologija yra viena iš perspektyviausių sričių, jeigu jus domina verslas ir žmonių santykiai. Ką labai svarbu suprasti, kad žmonės niekur nedings iš organizacijų. Kuo kompleksiškesnė aplinka, kuo daugiau technologijų virsmo, tuo žmonėms yra sunkiau. Todėl organizacijos psichologas čia yra labai svarbus, teikiant pagalbą darbuotojams ir organizacijų vadovams priimant ir valdant pokyčius organizacijose. Aš manau, kad ši specialybė labai daug duoda pačiam žmogui, ir tuo pačiu galimybę sukurti vertę verslo aplinkoje. Tikrai visus skatinu mokytis organizacinės psichologijos.  Manau, su šia profesija niekada neprapulsime,  jei tik turėsime smalsumą, norą mokytis, darysime tai, ką darome su meile ir aistra.  

 

Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė 

VDU Tėvų akademijos nuotolinė paskaita „Vaikų motyvacija: draugai ir priešai“

2025 m. gegužės 29 d., ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Vaikų motyvacija: draugai ir priešai“

Kodėl vieni vaikai noriau mokosi, o kiti greitai praranda susidomėjimą ir sako „nebenoriu“? Šioje paskaitoje kalbėsime apie tai, kas ugdo vaikų vidinę motyvaciją ir kas ją slopina – tiek aplinkoje, tiek mūsų žodžiuose ar elgesyje. Supažindinsime su vidinės motyvacijos bei augimo mąstysenos svarba vaikų kasdienybėje. Tėvai gaus praktinių patarimų, kaip galėtų būti labiau motyvuojančiu sąjungininku savo vaikui.

Paskaitą ves dr. Evelina Savickaitė-Kazlauskė – Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, psichologė, meno psichoterapeutė, koučingo psichologijos specialistė, knygų autorė, turinti daugiau nei 15 metų patirtį psichikos sveikatos, grupių ir mokymų vedimo srityse.

Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija. Renginys nemokamas. Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija

Kviečiame dalyvauti!

******************

VDU Tėvų akademija – dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Tai paskaitų-susitikimų ciklas, kurių metu įžvalgomis ir patarimais su tėvais dalinasi psichologai, socialinio darbo specialistai, sociologai, antropologai ir įvairių kitų sričių universiteto ekspertai. Kartą per mėnesį, dovanodami nemokamus užsiėmimus tėvams, siekiame prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.

• Centrai
• Fakulteto vadovai
• Pradžia
• Priėmimas
• Sociologija ir antropologija (Visuomenės, kultūros ir komunikacijos specializacija (anglų k.))
• SOCLAB’AS: seku
• Studentams
• Visi renginiai
• Visos naujienos
• Fakultetas
• Istorija
• Tyrimai
• Katedros
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Absolventai
• Kontaktai