Savivaldybių tarpusavio bendradarbiavimas – panacėja ar formalumas?

Prieš kelias savaites Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė savivaldybių tarybų rinkimų datą – arčiausiai žmonių esančią valdžią rinksime 2019 m. kovo 3 d. Naujos savivaldybių tarybos pradės darbą gana sudėtingomis sąlygomis – pasibaigus pirmųjų tiesiogiai rinktų merų kadencijoms piliečiai ir politikai turės įvertinti, ar ši merų reforma atliepė gyventojų lūkesčius, ar reikalinga platesnė decentralizacija, ar savivaldybių funkcijos vykdomos efektyviai, ar teikiamos paslaugos atspindi realius gyventojų poreikius dėl kainų, kokybės ar prieinamumo. Didžioji dalis rinkėjų lūkesčių pirmiausia ir atspindi pasitenkinimą esama savivaldybės ekonomine ar socialine situacija, jos infrastruktūros išvystymu ar paslaugomis.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto docentė Jurga Bučaitė-Vilkė, kartu su universiteto kolegomis iš Politikos mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros (dr. Arvydu Mikalausku, doc. dr.  Aiste Lazauskiene, dokt. V. Leščiauskaite) vykdo mokslinį tyrimą „Savivaldybių bendradarbiavimas teikiant viešąsias paslaugas: tinklinės valdysenos galimybės ir viešojo intereso dilema Lietuvoje“ (Nr. S-MIP-17-3, finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos lėšomis).

„Šiame kontekste – įvertinus, kad savivaldybių gyventojų skaičius nuolat mažėja, savivaldybėms patikėtos funkcijos keičiasi mažai, o piliečių poreikiai ir lūkesčiai auga – reikalinga diskusija apie savivaldybių vidinių ir išorinių resursų konsolidavimą ir viešųjų paslaugų tiekimo inovacijas, nepamirštant ir esminio klausimo, o kaip suprantamas ir viešasis interesas“, – teigia VDU Socialinių mokslų fakulteto docentė.

Apie tyrimą, kuris pradėtas 2017 m. rugsėjį ir tęsis dar metus bei apims įvairias tarpsavivaldybines bendradarbiavimo formas, turimų savivaldybių resursų konsolidacijos galimybes teikiant viešąsias paslaugas gyventojams, mintimis dalinasi doc. dr. J. Bučaitė-Vilkė.

Kodėl imtasi tyrinėti būtent savivaldybių bendradarbiavimo formas?

Lietuvos savivaldybėse 1996-2015 m. gyventojų skaičius mažėjo vidutiniškai 21,1 proc. Aišku, kad tiek Vyriausybė, tiek Seimas ir susijusios ministerijos, reaguodamos į tokius pokyčius, nuolat kalba apie būtinybę optimizuoti savivaldybėms skirtas dotacijas. Nuolat kalbama apie tai, kad norint efektyviai panaudoti viešųjų paslaugų teikimui skirtas lėšas, reikalinga optimizuoti viešųjų paslaugų teikimo procesą. Tačiau, mano manymu, šioje situacija itin sudėtinga atsižvelgti ir įsigilinti į gyventojų interesus, turint galvoje, kad mažosiose regionų savivaldybėse nemažas dalis paslaugų vartotojų yra pensininkai, sunkiau gyvenančios šeimos ar mažesnes, nei miestuose pajamas turintys gyventojai.

Čia iškyla savivaldybių tarpusavio bendradarbiavimo potencialo klausimas, kurį ir norime ištirti, atsižvelgiant ir į tai, kaip šio bendradarbiavimo metu, derinant vietos valdžios, verslo bei bendruomeninius interesus, formuojasi viešojo intereso suvokimas, ar labiau rūpi išlaidų konsolidavimas ir mažesnis biudžeto deficitas ar patenkintas ir gyvenamosios vietos nenorintis keisti gyventojas. Taip pat matome daug pavyzdžių, kai tarkime, ES ir direktyvų ir struktūrinių lėšų įsisavinimo schemos nubrėžia tam tikras „priverstines“ savivaldybių bendradarbiavimo formas. Prisiminkime, kad ir nuolat karštas diskusijas keliančius regioninių atliekų tvarkymo centrų atvejus, kur susipina ne tiek tiesioginis gyventojo interesas gauti pigesnes kokybiškesnes paslaugas, kiek įvairūs verslo ir politikos interesų laukai.


Ar panašių tyrimų jau buvo atlikta? Kodėl savivaldybių bendradarbiavimas gali būti aktualus Lietuvos kontekstui, kai daug kalbama apie paslaugų prieinamumo ar kokybės gyventojams gerinimą, tačiau mažai paliečiamas gyvenimo kokybės savivaldybėse klausimas?

Užsienyje lig šiol atlikti tyrimai rodo, kad bendradarbiavimas mažesnėms savivaldybėms suteikia galimybes padidinti masto ekonomijos efektą tam tikroms viešosioms paslaugoms, kartu siekiant išsaugoti vietos autonomiją. Dažniausiai tai infrastruktūros paslaugos (vandens tiekimas, šildymas, viešasis transportas ir pan.), kurioms reikia sutelkti investicijas ir, kurių įgyvendinimui reikia didesnių vadybinių, organizacinių bei, žinoma, finansinių išteklių. Užsienio tyrėjai taip pat pastebėjo, jog, nepaisant visuotinai pripažįstamų savivaldybių bendradarbiavimo privalumų savivaldybių kooperavimasis gali atvesti ir prie netikėtų neigiamų padarinių ar net efektyvumo sumažėjimo, pavyzdžiui, atsiranda trintis ar konkurencija tarp partnerių, iškyla didesnės savivaldybės vaidmuo, mažėja sprendimų priėmimas, ribojama atskaitomybė ir skaidrumas, formuojasi koalicijos, kurios varžosi tarpusavyje.

Lietuvoje tarpsavivaldybinis bendradarbiavimas nėra tiek išplėtotas tiek, kiek Europos šalyse, turinčiose gana smulkų teritorijos administracinį tinklą, gal todėl ir atliktų tyrimų Lietuvoje nėra daug. Mūsų tyrimas siekia nagrinėti ne tik savivaldybių tarpusavio bendradarbiavimo fenomeną, bet ir įvertinti jį per viešojo intereso ir tinklinės valdysenos prizmę. Ar tikslinga į paslaugų organizavimą įtraukti gyventojų grupes ar vietos bendruomenes, ar pačios gyventojų grupės turi poveikį sprendžiant, kokios kokybės ir apimties paslaugos jiems reikia, ar priešingai, tendencijas diktuoja tik Vyriausybės nusiteikimas mažinti kaštus, sprendimus sutelkiant į vienas rankas? Tyrimo rezultatai šiuo atveju aktualūs ne tik akademinei bendruomenei, bet turi praktinį poveikį vietos politikams ir savivaldybių administratoriams, ar savivaldybių įmonėms.

Ar galima teigti, kad pastebimos tam tikros Lietuvos savivaldybių tarpusavio bendradarbiavimo tendencijos, pavyzdžiui, didžiosios savivaldybės, turinčios kur kas didesnį vadybinį ar biudžeto potencialą, dirba kartu, o mažosios, turinčios kitokių iššūkių – laikosi atskirai?

Projekte numatyta derinti kiekybinius ir kokybinius tyrimo metodus. Tai leis kompleksiškai ištirti tarpsavivaldybinio bendradarbiavimo formas ir praktikas Lietuvos atveju, atsižvelgiant į viešųjų paslaugų teikimo specifiką ir galimybes suderinti viešąjį interesą decentralizacijos ir funkcinės diferenciacijos reformų kontekste. Drauge metodų derinimas leis lengvai palyginti kelių šalių rezultatus, į tarpsavivaldybinio bendradarbiavimo mechanizmus žvelgiant kompleksiškai. Viena iš esminių projekto dalių yra sisteminė analizė, kuri leis įvertinti skirtingų savivaldos interesų grupių bendradarbiavimo prielaidas ir praktikas, ir apžvelgti savivaldos lygmens pokyčius Lietuvoje.

Kaip manote, ar Lietuvoje galima rasti įdomių savivaldybių bendradarbiavimo pavyzdžių, kurie atspindėtų Europos šalyse vykstančias tendencijas? 

Jau vykdėme kiekybinę anketinę apklausą apie visų savivaldybių bendradarbiavimo galimybes ir  formas, kuriose dalyvavo vietos savivaldos administracija, politikai, įmonių atstovai. Apklausos tikslas buvo ištirti bendradarbiavimo galimybes ir potencialą, atskleisti įvairių interesų grupių, veikiančių savivaldybių viešųjų paslaugų teikimo srityje, požiūrį į galimus interesų koordinavimo mechanizmus, savivaldybių vaidmenį siekiant pagerinti viešųjų paslaugų teikimo procesą, galios pasiskirstymą tarp partnerių. Mūsų pirminiai rezultatai rodo, kad didžioji dalis savivaldybių bendradarbiavimo iniciatyvų yra investicijoms imliose ir ilgalaikių sprendimų reikalaujančiose paslaugų srityse, ypač atliekų tvarkymo, šilumos ūkyje ar kitose.

Kokius savivaldybių bendradarbiavimo pavyzdžius tyrinėsite?

Kaip itin svarbus bendradarbiavimo aspektas yra ekonominės plėtros ir investicijų planavimo sritis. Matyt, čia vėlgi rastume paaiškinimą teisės aktuose, įgalinančiuose tokius procesus. Kita dalis itin aktyviai bendradarbiauja teikiant „minkštąsias“ paslaugas, pavyzdžiui, vystant atskiras turizmo, švietimo ar kultūros iniciatyvas. Deja, toks modelis yra epizodiškas, nors ir turi nemažai teigiamų impulsų tolimesnėms bendroms veikloms.

Po šios apklausos, išsamesniam atvejų tyrimui pasirinkome tris sektorinius atvejus atskirose savivaldybėse: Kauno miesto ir rajono bendradarbiavimas kultūrinio turizmo paslaugų srityje, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro, kur susikerta visų Alytaus regiono savivaldybių interesai, atvejis, ir Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono ir Neringos savivaldybių bendradarbiavimas viešojo transporto srityje. Kalbamės su visomis interesų veikėjų grupėmis, susijusiomis su šiomis paslaugų sritimi – savivaldybių įmonių atstovais, bendruomenėmis ir gyventojų grupių atstovais, savivaldybių administracijų vadovais ir atstovais, politikais, verslininkais.

Jūsų nuomone, ar savivaldos rinkimų rezultatai po 2019 m. kovo 3 d. duos postūmį naujoms savivaldybių viešųjų paslaugų praktikoms ar iniciatyvoms?

Atrodo, kad dažnai naujos viešųjų paslaugų iniciatyvos yra formuojamos per centrinės valdžios prizmę, ypač tos, kurioms reikia ilgalaikių valstybės investicijų ar išorinių ES lėšų paramos. Tuomet paslaugų partneriai – savivaldybės neturi itin didelių svertų pasirinkti norimą paslaugų teikimo modelį ar kurti tam tikrą bendrą įmonę. Antra, mažėjantis savivaldybių gyventojų skaičius irgi diktuoja savo logiką. Kalbama apie įvairias socialinės priežiūros ar globos paslaugas, kurių konsolidavimo pavyzdžių dar neturime. Be to itin įtemptas savivaldybių biudžetas dažnai neleidžia administratoriams laisvai įgalinti savo vadybines vizijas, nors retų pavyzdžių Lietuvoje tikrai rastume.