Erasmus patirtis Kopenhagoje
Sociologijos ir antropologijos programos studentė Iveta Klimavičiūtė: „Erasmus‘e“ labiau susipažinau su savimi ir išmokau save priimti“
Refleksija apie savo studijų patirtį užsienyje pagal „Erasmus+” mainų programą dalijasi Iveta Klimavičiūtė, VDU Sociologijos katedros Sociologijos ir antropologijos bakalauro programos 3 kurso studentė, vieną semestrą studijavusi Kopenhagos universitete (Danijoje).
„Kad vyksiu į „Erasmus‘ą“ žinojau vos išgirdusi apie tokią galimybę. Neprireikė nei domėtis šia programa, nei spręsti ar tikrai to noriu, ar tikrai galiu sau tą leisti – neleidau sau turėti jokių abejonių, nes laikiau tai nepaprasta galimybe tobulėti, o tokių dalykų atsisakyti negaliu. Ar bent jau sau neleidžiu. Nors mano išvykimas toli gražu nebuvo panašus į tipinę „Erasmus“ išvyką su daug keliavimo, naujų draugų, studentiškų vakarėlių ar bet kokių kitų linksmų dalykų (taip bent jau aš pati ir mano pažįstami žmonės įsivaizduoja „Erasmus‘ą“), tai visgi buvo patirtis, kurią džiaugiuosi gavusi. Net ir su visais jos niuansais.
Susižavėjusi savo studijų srities (sociologijos ir antropologijos) naudojamu įrankiu fiksuoti tiek smulkiausias aplinkos detales „lauko tyrimuose“, tiek tyrėjo patirtį refleksijose, pati prisijaukinau polinkį tai daryti net ir savo kasdienybėje. Būtent dėl to norėjau savo „Erasmus“ patirtį fiksuoti kuo įmanoma detaliau ir tokiu būdu stebėti pokyčius pačioje savyje ir santykyje su aplinka.
Ne tiek daug laiko praėjus po atvykimo į Daniją, mane užklupo įvairiausios peršalimų ir skrandžio ligos, dėl kurių buvau priversta dienas leisti lovoje, name, kuriame gyvenau su dar keturiais žmonėmis, kas man buvo tikra kančia – niekada negalėjau įsivaizduoti savęs gyvenant su svetimais žmonėmis ar vien jau leidžiant daug laiko su kitais. Dėl savo ligų praleidau be galo daug paskaitų, ko iš tikrųjų gailiuosi, nes Kopenhagos universitetas yra tikrai aukšto lygio, o aš taip ir neturėjau progos su juo arčiau susipažinti. Tačiau jo aplinka mane sužavėjo, o fakultetai, išsimėtę visame Kopenhagos mieste tikrai traukia akį. Tikriausiai ne kiekvienas universitetas gali pasigirti vandens kanalais kieme, su plaukiojančiomis juose gulbėmis.
Nesinori hiperbolizuoti savo negatyvių patirčių, kadangi vien jau pati Danijos aplinka įkvėpdavo optimizmo (neskaitant siaubingų orų – didelio vėjo ir dažnų kritulių, priverčiančių suktis keiksmažodžių virtinę jei ne garsiai, tai bent mintyse). Mane nustebino sutiktų Danijoje žmonių tarpusavio kultūra – jie šypteli visiems, nesvarbu ar tu esi jų kaimynas ar pažįstamas, ar tik pirmą kartą matomas praeivis. Pirmąsias dienas susilaukusi šypsenų iš praeivių vos pažvelgus jiems į akis (ypač iš senyvų žmonių), mąsčiau, kad tikrai esu išsipurvinusi ir vis nenuleidau telefono nuo savo veido, stengdamasi ekrano atspindyje įžiūrėti, kas gi su manimi negerai. Pasirodo, tik ilgas gyvenimas susiraukusių lietuvių apsupty neleido man suprasti, kad žmonės šypsosi be priežasties, iš mandagumo ir kad tai yra priimtina. Jie ne tik šypsosi, bet ir sveikinasi, net ir nesivaržydami pakalbina. Laikui bėgant pamačiau, kad ir pati pradedu šypsotis praeiviams, pasisveikinu su šalia sėdinčiu. Net ir grįžusi į Lietuvą vis dar šypteliu, jei netyčia pagaunu nepažįstamųjų žvilgsnius.
Kuo toliau, tuo labiau įsimylėjau Kopenhagą ir dėl ten esančių žmonių ir jų kuriamos atmosferos, ir žinoma, dėl nepaprasto pačios Kopenhagos grožio. Kopenhagoje vyrauja senamiesčio tipo architektūra, pastelinių spalvų nameliai ir žaliai mėlyni stogai, yra įsikūrusi Danijos karalienė, visai nesunkiai pasiekiama jūra, o vaikštant pajūriu netgi galima pamatyti tiltą į Švediją. Negana to, Kopenhaga kupina parkų su vandens telkiniais ir stalais „piknikams“, o išgerti vyno ar taip danų mėgstamo alaus galima kad ir važiuojant traukiniu ar vaikštinėjant po miestą (Danijoje alkoholį vartoti viešoje vietoje galima. Ir danai tikrai tuo mėgaujasi).
Atsipalaiduoti leidžiama ne tik alkoholiu, bet ir marihuana, nes ji yra legalizuota viename iš Danijos rajonų, vadinamame Christiania. Nors šis rajonas pats save veikiau laiko atskira valstybe, su sava tvarka. Jame galima rasti daug „deal‘erių“, pardavinėjančių skirtingų rūšių „žolę“. O ir dauguma jų prekystalių neatrodo nuobodūs dėl šviečiančių įvairiaspalvių lempų ar grojančios garsios muzikos. Labai dažnai pasitaikydavo prasilenkti ir su suktinę traukiančiu asmeniu tiesiog miesto centre, tad ji vartojama ne vien šiame rajone, kur ją pardavinėja.
Prieš išvykstant buvau įsitikinusi, kad reikės labai spaustis finansine prasme. Ir nors pradžioje nebuvo jokių keblumų dėl pragyvenimo, vizitui einant į pabaigą, nebegalėjau tiek daug sau leisti. Bet net ir tokiu atveju, Danija suteikė kitas galimybes – Kopenhagoje dirba savanorių organizacija „Foodsharing“, kuri surenka iš parduotuvių nebenaudojamą maistą ar produktus su besibaigiančiu galiojimu ir juos išdalina visiems norintiems. Renginiai vyksta du kartus į savaitę, o dalinami maisto produktai kaskart būna vis kitokie. Didžiąją jų dalį sudaro daržovės ir vaisiai, labai dažnai duodama duonos ar bandelių, kartais laukiantiems eilėje pripjaustoma net ir pyragų ar kitų saldžių kepinių, teko matyti ir dalinamo alaus ir gaiviųjų gėrimų… Savanoriai visuomet skatina imti tiek, kiek paneši, todėl kiekvienas išėjęs iš šio trumpo renginio buvo nešinas bent dviem išsipūtusiais krepšiais. O kartais ir daugiau.
Kalbant apie finansus, išlaidavau, kaip ir dauguma žmonių, ne ten kur reikia ir ne tiek, kiek reikia. Bet vėliau teko pradėti taupyti ir buvo įdomu stebėti save, kaip iš tikrųjų galiu apsieiti be daugelio dalykų, kuriuos norėčiau pirkti. Pirkti reikia atprasti, o tai padarius, pamatai, kiek daug tau iš tikrųjų nereikia, o „reikėdavo“ tik dėl polinkio leisti pinigus. Tačiau nesu visiška minimalistė, todėl be finansinių išlaidų išgyventi negalėčiau ir galiu drąsiai teigti, kad „Erasmus“ skiriama stipendija nėra pakankama pragyvenimui svečioje šalyje. Tai nėra priekaištas šiai programai, bet greičiau jau raginimas norinčius vykti taupyti ar būti tikriems dėl finansinės paramos iš kitų šaltinių. Mano šaltinis buvo tėvai, kurie turėjo gerokai pakratyti kišenes.
Visgi dėl ko labiausiai džiaugiuosi vykusi į „Erasmus‘ą“, yra tai, jog turėjau daug galimybių tyrinėti vieną labiausiai mane dominančių temų – religijas. Kopenhaga, būdama dideliu miestu, sostine, pasižyminti tarpkultūriškumu ir kultūrine bei religine tolerancija, yra kupina skirtingų religinių organizacijų ir bažnyčių. Didžiąją savo laiko dalį skyriau Scientologijos bažnyčiai ir minėti stebėjimai bei aprašymai buvo daryti būtent šios bažnyčios tyrinėjimų tema. Dažnai diskurse tai yra vadinama sekta, apie kurią sklando įvairiausi gandai (o gal ir tiesa), todėl man buvo ypatingai įdomu prie jos „prisiliesti“, kokių galimybių neturiu čia, Lietuvoje. Po kiekvieno renginio ar pokalbio su Scientologijos nariais, jausdavausi taip sužadinusi savo susidomėjimą, kad nebekildavo abejonių ar esu tinkamoje vietoje – supratau, kad religijų tyrinėjimas yra vienas labiausiai mane išjudinančių „varikliukų“. Netgi norėčiau tai perkelti į bakalauro darbo temą, o gal ir tolimesnę karjerą.
Taigi, kad ir kaip sudėtinga glaustai apibendrinti „Erasmus“ vizitą, akivaizdu, jog jis turėjo tiek pliusų, tiek minusų, tačiau bet kokiu atveju buvo vertinga patirtis. Ji man padėjo aiškiau apsibrėžti savo interesų laukus ir tam, kas į juos neįeina pasakyti „ne“. Tai, be abejonės, naudinga ir asmeniniam gyvenimo būdui, kadangi išvykusi į Daniją galėjau išbandyti ir, pasirodo, priprasti prie gan sveikos gyvensenos tiek mitybos, tiek fizinio aktyvumo prasme. Tikriausiai gyvenant visai atskirai nuo įprastinės aplinkos ir nuolat matomų tų pačių žmonių, galima lengviau permąstyti patį save ir susiprojektuoti viską taip, kaip pačiam labiau norisi. Man patiko galimybė būti tokia, kokia esu, nes svetimoje šalyje net ir nėra reikalo kam nors ką nors įrodinėti (nesakau, kad toks reikalas yra savoje aplinkoje), ten tiesiog esi tarp daugybės nepažįstamųjų, bet aš atradau tai kaip puikų būdą pamatyti save tokią, kokia esu iš tikrųjų. Aš manau, kad „Erasmus‘e“ įgavau daugiau vertingos patirties ir pasitikėjimo ne todėl, kad tai yra „perlipimas per save“ ar išbandymas, o todėl, kad labiau susipažinau su savimi pačia ir išmokau save priimti. Jau be galo pasiilgstu Kopenhagos grožio ir malonių žmonių, bet tuo pačiu gera vėl būti savoje šalyje. Nors Kopenhagą, esu tikra, dar aplankysiu“.
Vyksta „Erasmus+” studijų konkursas 2018/2019 akademiniams metams. Paraiškos priimamos iki 2018 m. vasario 28 d. (23:59 val.).
Daugiau informacijos