Edukologijos katedros III kurso studentės patirtis Portugalijoje

tramvajusRugpjūčio 26-oji diena. Skrydis į dar visai savom ausim negirdėtą, akim neregėtą kraštą vardu Portugalija. Baugu, bet keliauju ne viena, kartu su manim mano grupiokė Laura. Drauge nusprendėme vienerius studijų metus praleisti šioje šalyje. Viskas svetima, nežinome nei kur eiti, nei ko klausti pagalbos. Bet juk kalbėti mokame, drąsos paieškosime ir tikrai atrasime, tad drebančiomis širdimis vedame save į naują pasaulį. Du skrydžiai, baimė nespėti į lėktuvą, viršytas kilogramų skaičius lagamine – tai tik maža pradžia mūsų nuotykiams. Sėkmingai pasiekiame Porto miestą. Rankose laikome žemėlapį, kaip nukeliauti iš oro uosto į naujuosius namus. Mums dar neišvykus iš Lietuvos, vienas portugalas nepasivargino ir savo noru sudarė kelionės aprašą, viską detaliai pavaizduodamas ir nurodydamas, kur keliauti. Taip atsiduriame Aveire – mieste, kuris mums vienerius metus atstos gimtuosius namus. Čia mus pasitinka mūsų draugas portugalas ir iškeliaujame į universiteto bendrabučius, laikinai apsistosime ten. Mes pirmosios gyventojos bendrabučio kambariuose, patenkintos, bet… Atskirtos nuo civilizacijos – nėra interneto, nuo miesto skiria ilgas pėsčiųjų tiltas. Nebijokite, mes nei kiek neišsigandome. Mūsų atviros širdys pasauliui kiekvieną dieną stūmė eiti ir išvysti vis daugiau, pažinti miestelį, stebėti vietinius gyventojus ir atrasti kitas naujas patirtis!

Kadangi esame „Campus Europae“ programos studentės, mums buvo privalomi ir intensyvūs portugalų kalbos kursai. O jie buvo išties intensyvūs! Kiekvieną rytą, 2 savaites iš eilės, reikėjo keliauti bauginančiu pėsčiųjų tiltu, sėdėti 6 valandų trukmės paskaitose ir mokytis naujos kalbos. Grįžimas namo būdavo sunkus, jausdavomės išsekusios kaip po fizinio darbo, bet yra ir geroji pusė. Mes ne tik pramokome naują kalbą, bet susiradome ir naujų draugų, kurie kartu mokėsi portugalų kalbos. Tie 25 studentai – nuostabūs. Kad ir kokios sunkios būdavo portugalų kalbos paskaitos, jų dėka visuomet buvo linksma. Nežinoma kalba tikrai neišgąsdino ir su šypsenom stengėmės ją „perkąsti“.

Intensyvų mokslą lydėjo ir pramogos, užsienio studentams organizuojamos kultūrinės kelionės. Tai buvo išties gera pažintis ir integracija į Portugaliją. Gera žinoti, kad mes ne vienos, kad mumis rūpinasi ir padeda pažinti aplinką.

Šios pirmos savaitės man išliko įsimintiniausios. Kiekviena diena – vis naujas atradimas. Dabar, kai prabėgo keturi mėnesiai po atvykimo, galiu drąsiai sakyti, kad jaučiuosi kaip namie. Turiu šeimą su kuria gyvenu, mus lydi buitis ir kasdienybė. Turiu draugų su kuriais visada begalo smagu leisti laiką. Turiu pareigas, kurias stengiuosi visada atlikti laiku. Taip, čia tikrai yra mano namai! Gyvenimas verda nesustodamas, visada yra ką veikti. Užtenka apsilankyti „Facebook“ paskyroje ir jau matai daug pakvietimų vakarui. Bet toliau ne apie tai.

Papasakosiu trumpai apie universitetą. Jis modernus – didžiuliame plote pristatyta daug fakultetų. Aplink žolynėliai, ant kurių gali išsitiesti ir ilsėtis, jei pavargsti nuo mokslų. Visur nutiesti dviračių takai, mat nuo vieno fakulteto iki kito nueiti užtrunka tikrai nemažai laiko.Turėti dviratį – didelis privalumas! Bet nereikia jo įsigyti, galima drąsiai naudoti viešuosius dviračius, kurie puikiai rieda Aveiro takais. Kalbant apie dėstytojus, ar apskritai visus Portugalus, tai jie tikrai nepasižymi punktualumu. Kartais tenka laukti ilgiau negu pusvalandį. Jei nenori būti laikomas pabėgusiu iš paskaitų, kiekvienos turi laukti bent valandą. Tai taip ir būdavo – įsitaisai ant grindų, ar kokiame patogiame kampelyje ir lauki neskubančio dėstytojo. Tai nėra gerai, bet pasakysiu – išmokau vėluoti ir niekur neskubėti. Lietuvoje toks poelgis nėra geras, bet čia jis kartais net labai praverčia.

Įdomus ir portugalų gyvenimas. Keisčiausia man buvo tai, jog gyvenimas verda naktį. Vakarieniaujama vėlai vakare, barai ir kavinės, pradeda pildytis jau gerokai išmušus 23 valandą. Maži vaikai laksto, dūksta lyg dienos metu. Kiek žinau, jiems duoda gerti kavą be kofeino. O kava čia visi mėgaujasi tikrai dažnai, matyt taip ir mažus vaikus pratina. Tad naktimis gyventi teko išmokti ir mums.

Išmokom ir tai, kad nesvarbu kaip tave kankintų pietų alkis, kaip norėtum tiesiog imti ir pavalgyti kavinėje, tu ne visada gali patenkinti šį savo norą. Valgymui yra skirtos tam tikros valandos ir tave kavinėje aptarnaus po 12 valandos. Kitu atveju gali likti nemaloniai priimtas ir gauti tik lengvai sutepamą sumuštinį. Kartą taip nutiko ir mums – buvome tiesiog nepriimtos į kavinę. O kitoje teko rinktis tik užkandžius. Kaip sakoma, gyveni ir mokaisi, tą ir darome.

Svarbu paminėti, kaip „erasmusiečiais“ rūpinasi ESN (Erasmus Student Network). Tai komanda šaunių, narsių, komunikabilių, protingų, nenustygstančių vietoje studentų. Daugelis iš jų, tai jaunuoliai, kurie taip pat praleido savo kelis gyvenimo mėnesius studijuodami svetur. Jie laimingi, pasiruošę savo patirtį perduoti tau. Jie žino su kokiomis bėdomis gali susidurti ir stengiasi padėti. O kaip gi be linksmybių! Smagūs vakarėliai iki paryčių, organizuojamos kelionės ir neišsenkanti kantrybė padedant tvarkyti dokumentus, ar pagalba susiduriant su klausimais apie akademinius reikalus ir ne tik.

Bet negalvokite, kad čia mes vien linksminamės ir tik keliaujame. Visur reikia mokytis. O mums dar ir svetima kalba. Dėstytojai kartais į tave žiūri kaip į iš dangaus nukritusį ateivį, ką jau kalbėti apie grupiokus. Jiems net kalbėti angliškai baisu, o mes dar ir iš kitos šalies. Nepaisant to, bendromis jėgomis išsiaiškindavome privalomas užduotis, jei reikėdavo, net iš 20 karto. Kaip ir dauguma studentų, dažnai darbus pasiliekame ir paskutinėms minutėms. Nebūtų studentas tas, kuris nespėtų ar nepaaukotų savo miego paskutinę naktį. Po visų darbų laukia sesija, ji neilga – tik keli egzaminai. Išsiversti informaciją užtrunka nemažai laiko, tačiau „Google translate“ visada po ranka.

Dabar tas metas, kai keičiasi Erasmus studentai. Vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Liūdna išsiskirti, liūdna sakyti „sudie“, nes nežinome, ar kada daugiau juos pamatysime. Bet buvimas čia yra nepakartojamas. Taip, aš ilgiuosi savo šeimos, draugų, paskaitų Vytauto Didžiojo universitete, dėstytojų, net kaimynų! Bet žinojimas, kad tuoj grįšiu namo į Lietuvą, kad draugams didžiulė laimė mane aplankyti, kad tai didžiulė pamoka – patirtis, leidžia man drąsiai pasakyti, jog Erasmus vienas iš geriausių mano pasirinkimų. Erasmus vieną kartą gyvenime, bet akimirkos amžinos! Gal ir tu nori tai patirti?

Linkėjimai iš saulėtosios Portugalijos,
Urtė Šilinskaitė