Algis Krupavičius. Klastojant aukštojo mokslo reformą: universitetai ir 2019 m. valstybės biudžetas
Šiais pastebėjimais tęsiu prof. Šarūno Liekio svarstymus apie aukštojo mokslo reformos klystkelius. Bet tik vienu aspektu: pinigai ir aukštojo mokslo reforma.
Sunku būtų ginčytis, kad premjero ir švietimo ir mokslo ministrės žodyne apie aukštąjį mokslą bene svarbiausias žodis yra „reforma“. Tačiau bet kokių pertvarkų alfa ir omega yra tinkamai parinktas jų laikas ir pakankamas finansavimas. Kitaip liksi sėdėti prie suskilusios geldos. Tačiau kaip bebūtų apgailėtina, bet aukštojo mokslo reformų architektai, panašu, elementariai šių dalykų nesuvokia. Taip, mes Lietuvoje labai norime kokybiškų aukštojo mokslo studijų ir konkurencingų tarptautiniu mastu universitetų. Tačiau, kad taip atsitiktų, reikia mažų mažiausiai, kad dėstytojai ir studentai tam būtų motyvuoti. Kaip banaliai beskambėtų, bet adekvatus universitetų finansavimas yra būtina sąlyga čia.
Europos universitetų asociacijos duomenys skelbia, kad nuo prieškrizinių 2008-ųjų iki 2017 metų imtinai Lietuvos universitetų finansavimas absoliučiais skaičiais sumažėjo daugiau nei penktadaliu. O jei įskaičiuosime infliacijos poveikį, tai valstybės finansavimo mažėjimas jiems siekia per 33 proc., t. y. jis smuko per dešimtmetį net trečdaliu.